Meistras ir Margarita

— Jeigu atėjai pas mane, tai kodėl su manim nepasisveikinai, buvęs mokesčių rinkėjau?

— rūsčiai prabilo Volandas.

— Nenoriu, kad tu būtum sveikas ir gyvas, — įžūliai atsakė ateivis.

— Tačiau turėsi su tuo susitaikyti, — atšovė Volandas, ir šypsnys perkreipė jo lūpas, — vos pasirodęs ant stogo, išsyk padarei paikystę, ir pasakysiu tau, kokią — paika tavo kalbos intonacija. Tu ištarei savo žodžius taip, tarytum nepripažintum nei šešėlių, nei blogio. Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

— Nesiginčysiu su tavim, senas sofiste, — atsakė Levis Matas.

— Tu nė negali su manim ginčyt is dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau, — tu kvailas, — atsakė Volandas ir paklausė: — Na, nevargink manęs, sakyk trumpai, ko atėjai?

— Jis atsiuntė mane.

— Ką jis tau liepė perduoti, verge? — Aš ne vergas, — vis labiau niršdamas, atsakė Levis Matas, — aš jo mokinys.

— Mudu kaip visuomet šnekam skirtingom kalbom, — atsiliepė Volandas, — bet dalykai, apie kuriuos mes šnekamės, nuo to nesikeičia. Taigi…

— Jis perskaitė meistro kūrinį, — prašneko Levis Matas, — ir prašo, kad tu pasiimtum meistrą ir suteiktum jam ramybę. Ne jaugi tau sunku tai padaryti, blogio dvasia?

— Man niekas nesunku, — atsakė Volandas, — ir tu tai puikiai žinai, — jis patylėjo ir pridūrė: — O ko jūs nepasiimat jo pas save, į šviesos karalystę?

— Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės, — liūdnu balsu tarė Levis.

— Perduok, kad padarysiu, — atsakė Volandas ir, žybtelėjęs savąja akimi, pridūrė: — Ir tučtuojau dink.

— Jis prašo, kad jūs pasiimtumėte ir moterį, kuri jį mylėjo ir dėl jo kentėjo, — pirmąkart maldaujamu balsu kreipėsi Levis į Volandą.

— Be tavęs mes niekaip nebūtumėm susiprotėję. Išeik.

Levis Matas dingo, o Volandas pasišaukė Azazelą ir įsakė:

— Skrisk pas juos ir viską sutvarkyk.

Azazelas pasišalino iš terasos, ir Volandas liko vienas.

Tačiau jo vienatvė truko neilgai. Terasos akmenimis sukaukšėjo žingsniai, pasigirdo įsismaginę balsai, ir priešais Volandą išdygo Korovjovas ir Begemotas. Tačiau šįsyk storulis primuso nebeturėjo, jis buvo apsikrovęs kitokiais daiktais. Po pažastim nešėsi nedidelį peizažėlį aukso rėmuose, per ranką buvo persimetęs smarkiai apdegusį virėjo chalatą, o kitoje rankoje laikė sveiką lašišą su oda ir uodega. Abu jie trenkė svilėsiais, Begemoto snukis buvo paišinas, o kepurė apsvilusi.

— Sveiki, mesire! — suriko nenuoramų porelė, o Begemotas pamojavo lašiša.

— Nieko sau, — tarė Volandas.

— Mesire, tik pamanykit, — nesitverdamas džiaugsmu, riktelėjo Begemotas, — aš buvau palaikytas plėšiku!

— Sprendžiant iš tavo grobio, — atsakė Volandas, nužvelgdamas peizažėlį, — tu ir esi plėšikas.

— Patikėkit, mesire… — jausmingu balsu pradėjo Begemotas.

— Netikiu, — trumpai atkirto Volandas.

— Mesire, prisiekiu, aš mėginau didvyriškai gelbėti viską, kas buvo įmanoma, ir štai viskas, ką pasisekė ištraukti iš ugnies.

— Verčiau pasakyk, nuo ko Gribojedovas užsidegė? — paklausė Volandas.

Abudu, Korovjovas ir Begemotas, skėstelėjo rankomis pakėlę į dangų akis, o Begemotas sušuko:

— Nesuprantu! Mudu sau gražiai, tylutėliai sėdėjome, užkandžiavome…

— Staiga — pykšt, pykšt! — ėmė toliau pasakoti Korovjovas. — Šūviai! Apkvaišę iš baimės, mudu su Begemotu leidomės bėgti į bulvarą, persekiotojai puolė mums pavymui, mudu puo lėme link Timiriazevo!..

— Tačiau pareigos jausmas, — įsiterpė Begemotas, — nugalėjo mūsų gėdingą baimę, ir mudu grįžome.

— Ak, grįžote? — tarė Volandas. — Na, tada, aišku, namas sudegė ligi pamatų.

— Ligi pamatų! — graudžiai patvirtino Korovjovas. — Tiesiogine šių žodžių prasme ligi pamatų, mesire, jūs labai taikliai pasakėte. Vieni nuodėguliai!

— Aš puoliau, — pasakojo Begemotas, — į posėdžių salę, — tai toji su kolonomis, mesire, — tikėdamasis išgelbėti ką nors vertinga. Ak, mesire, mano žmona, jeigu aš ją turėčiau, bent dvidešimt kartų galėjo likti našle! Tačiau laimė, mesire, kad esu nevedęs, ir aš atvirai pasakysiu — džiaugiuosi, kad esu nevedęs. Ak, mesire, argi galima viengungio laisvę iškeist i į tą sunkų jungą!

— Vėl įsileidai niekus taukšti, — tarstelėjo Volandas.

— Klausau ir pasakoju toliau, — atsakė katinas, — taigi štai peizažiukas. Daugiau nieko iš salės nepajėgiau išnešti, liepsna nutvilkė man veidą. Nulėkiau į sandėlį, išgelbėjau lašišą.

Nulėkiau į virtuvę, išgelbėjau chalatą. Manau, mesire, kad padariau viską, ką galėjau, ir nesuprantu, kodėl jūsų veido išraiška tokia skeptiška.

— O ką veikė Korovjovas, kol tu plėšikavai? — paklausė Volandas.

— Aš padėjau ugniagesiams, mesire, — paaiškino Korovjovas, rodydamas perplėštas kelnes.

— Na, jeigu taip, tai, be abejonės, teks statyti naują namą.

— Jis bus pastatytas, mesire, — atsiliepė Korovjovas, — drįstu jus patikinti.

— Na, tuomet lieka tik palinkėti, kad jis būtų geresnis už ankstesnįjį, — pasakė Volandas.

— Taip ir bus, mesire, — tarė Korovjovas.

— Manimi galite drąsiai pasikliauti, — pridūrė katinas, — aš tikras pranašas.

– Šiaip ar taip, mes parvykome, mesire, — atraportavo Korovjovas, — ir laukiame jūsų paliepimų.

Volandas pakilo nuo kėdutės, priėjo prie pat baliustrados ir, atsukęs palydai nugarą, vienas ilgai tylomis žvelgė į tolį. Paskui sugrįžo atgal, vėl atsisėdo ant kėdutės ir tarė:

— Jokių paliepimų nebus — jūs padarėte viską, ką galėjote. Kol kas man jūsų paslaugų nebereikia. Galite ilsėtis. Tuoj atūš audra, paskutinė audra, ji užbaigs viską, ką reikia užbaigt i, ir mes leisimės į kelionę.

— Labai gerai, mesire, — atsakė abu pajacai ir pradingo kažkur už apvalaus centrinio bokšto, stūksančio pačiame terasos viduryje.

Audra, apie kurią kalbėjo Volandas, jau tvenkėsi horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis ir nurėžė pusę saulės. Paskui debesis uždengė ją visą. Terasoje pasidarė vėsoka.

Dar po valandėlės sutemo.

Tamsa, atslinkusi iš vakarų, apgaubė milžinišką miestą. Išnyko tiltai, rūmai. Viskas dingo, lyg nė nebūtų buvę pasaulyje. Ugninė gija nuvingiavo per dangų. Paskui miestą supurtė griausmas. Jis pasikartojo, ir prasidėjo audra. Volandas pasidarė nematomas, jį paslėpė rūkas.

XXX skyrius METAS! METAS!

– Žinai, — kalbėjo Margarita, — kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

— Visa tai puiku ir gražu, — rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, — tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).