Meistras ir Margarita

Kambarys irgi atrodė keistokai, šiame chaose sunku buvo susigaudyti. Ant kilimo gulėjo rankraščiai, jie gulėjo ir ant sofos. Ant krėslo buvo padėta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stovėjo sukrauti valgiai, tarp jų ir keli buteliai. Iš kur atsirado visi tie valgiai ir gėrimai, nežinojo nei Margarita, nei meistras. Atsibudę jiedu viską pamatė ant stalo.

Išmiegoję ligi šeštadienio vakaro, meistras ir jo draugė jautėsi atsigavę, tik viena smulkmena dar priminė vakarykščius nuotykius. Abiem truputį gėlė kairįjį smilkinį.

Tačiau bet kas, pasiklausęs jų pokalbio pusrūsio kambarėlyje, būtų galėjęs įsitikinti, kad abiejų psichika gerokai pasikeitusi. Bet klausytis jų pokalbio nebuvo kam. Šis kiemelis tuo ir buvo puikus, kad visada buvo tuščias. Kasdien vis vešliau žaliuojančios liepos ir gluosnis palangėje skleidė pavasario kvapą, ir lauke kylant is vėjelis nešė šį kvapą į pusrūsį.

— Kad tave kur velniai! — nelauktai sušuko meistras. — Tik pamanyk, kas dedasi, — jis užgesino peleninėje nuorūką ir suspaudė delnais galvą. — Klausyk, juk tu protingas žmogus ir niekados nebuvai pamišusi. Ar tu tikrai tiki, kad vakar mes buvome pas šėtoną?

— Tikrai tikiu, — atsakė Margarita.

– Žinoma, žinoma, — ironiškai tarė meistras, — vadinasi, vietoj vieno bepročio dabar atsirado du! Ir vyras, ir žmona, — jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: — Ne, čia jau velnias žino, kas darosi, velnias, velnias, velnias!

Užuot atsakiusi, Margarita griuvo ant sofos, ėmė kvatotis, mataruoti basomis kojomis ir tik paskui sušuko:

— Oi, neištversiu! Oi, neištversiu! Tik pasižiūrėkit, į ką tu panašus!

Kol susigėdęs meistras timpčiojo ilgas apatines ligoninės kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui surimtėjo.

— Dabar tu nejučiomis pasakei teisybę, — prabilo ji, — velnias žino, kas darosi, ir velnias, patikėk, viską sutvarkys! — jos akys ūmai sublizgo, ji stryktelėjo nuo sofos, pasileido šokti vietoje ir šūkčioti: — Kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kad sudariau su juo sandėrį! O šėtone, šėtone… Mielasis mano, tamsta turėsi gyventi su ragana, — tada ji puolė prie meistro, apsikabino jo kaklą ir ėmė bučiuoti lūpas, nosį, skruostus. Juodų išsidraikiusių plaukų sruogos kuteno jam veidą, nuo bučinių kaito skruostai ir kakta.

— O tu iš tikrųjų pasidarei panaši į raganą.

— Aš juk nė neneigiu, — atsakė Margarita, — esu ragana ir labai tuo džiaugiuosi!

— Na gerai, — kalbėjo meistras, — jei ragana, tai ragana. Puiku! O aš, matyt, esu pagrobtas iš ligoninės! Irgi labai gražu. Tarkim, kad ir čionai sugrąžintas… Galima net įsivaizduoti, kad niekas mudviejų nepasiges… Tačiau sakyk man, dėl Dievo meilės, kaip ir iš ko mes gyvensim? Taip kalbėdamas, aš rūpinuosi tavimi, patikėk!

Tuo metu langelyje pasirodė bukanosiai batai ir apačia kelnių siaurais dryželiais. Paskui tos kelnės sulinko per kelius ir dienos šviesą užtemdė masyvus kažkieno užpakalis.

— Aloizijau, tu namie? — kažkur aukštai, viršum kelnių, paklausė balsas už lango.

– Štai, prasideda, — tarė meistras.

— Aloizijus? — pasidomėjo Margarita, prisiartinusi prie lango. — Jis vakar suimtas. O kas jo teiraujasi? Jūsų pavardė?

Akies mirksniu keliai ir užpakalis dingo, pasigirdo vartelių pokštelėjimas, ir viskas vėlei nurimo. Margarita griuvo ant sofos ir ėmė taip kvatotis, kad net ašaros ištryško jai iš akių. Bet kai ji nurimo, jos veido išraiška nepaprastai pasikeitė, ji prašneko rimtai ir kalbėdama nuslydo nuo sofos, prišliaužė prie meistro kojų ir, žvelgdama į akis, ėmė glostyti jo galvą.

— Vargšeli mano, kiek tu prisikentei, kiek tu prisikentei! Tik aš viena žinau. Pažvelk, tavo plaukuose žilos gijelės, amžina raukšlė palei lūpas. Vieninteli mano, mielasis mano, negalvok apie nieką. Tu turėjai labai daug galvoti, dabar aš galvosiu už tave! Ir aš pažadu tau, pažadu, kad viskas bus nuostabiai gerai.

— Aš nieko nebijau, Margo, — ūmai atsakė jai meistras, pakėlė galvą ir pasirodė jai toks, koks buvo tuomet, kai kūrė tai, ko niekados nematė, bet aiškiai žinojo, kad taip buvo, — nebijau, nes jau viską patyriau. Aš gąsdintas pergąsdintas, manęs nebegalima išgąsdinti.

Bet man gaila tavęs, Margo, štai kur bėda, štai kodėl aš visą laiką kartoju vieną ir tą patį.

Atsipeikėk! Kam tau žlugdyti savo gyvenimą su elgeta ir paliegėliu? Grįžk namo!

Gailiuosi tavęs, todėl taip kalbu.

— Ak tu, — kratydama susivėlusią galvą, šnibždėjo Margarita, — ak tu, netikėli, nelaimingas žmogau. Vakar aš visą naktį tirtėjau nuoga dėl tavęs, atsisakiau savo prigimties, išmainiau ją į kitą, mėnesių mėnesius kiūtojau tamsioje kamarėlėje ir galvojau tik apie vieną dalyką — apie audrą virš Jeršalaimo, aš visas akis išverkiau, o dabar, kai mus užgriuvo laimė, tu mane veji? Na ką gi, aš išeisiu, išeisiu, bet atsimink, kad tu žiaurus žmogus! Jie nuniokojo tavo sielą!

Graudus švelnumas užliejo meistro širdį, jis nežinia kodėl pravirko, įsikniaubęs Margaritai į plaukus. Jos pirštai virpėdami glostė meistro smilkinius, raudodama ji kuždėjo:

— Gijos, baltos gijos, mano akyse tavo galvą apkrenta sniegas, ak, vargšė kankinio galva! Žiūrėk, kokios tavo akys! Jose — dykuma… O pečiai, naštos slegiami pečiai…

Suluošino, suluošino… — jau be sąryšio kalbėjo Margarita, krūpčiodama nuo raudos.

Tuomet meistras nusibraukė ašaras, pakėlė klūpančią Margaritą, atsistojo ir tvirtu balsu tarė:

— Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasiškumui ir nekalbėsiu daugiau apie tai, būk rami. Žinau, kad mes abu esame aukos psichinės ligos, kurią, galimas daiktas, aš perdaviau tau… Na, ką gi, drauge nešim šią naštą.

Margarita palietė lūpomis meistro ausį ir sušnibždėjo:

— Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nuspėtu žvaigždininko sūnum, viskas bus gerai.

— Gerai, gerai, — atsiliepė meistras ir nusijuokęs pridūrė: — Žinoma, kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, kaip kad mudu su tavim, jie pradeda ieškoti antgamtiškų jėgų pagalbos! Na, ką gi, sutinku ir aš jos ieškoti. — Na matai, na matai, dabar tu toks kaip anksčiau, tu juokauji, — atsakė Margarita, — trauk velniai visus tavo mokytus žodžius. Antgamtiškos ar neantgamtiškos — ar ne tas pats? Aš noriu valgyti.

Ir ji nusitempė meistrą už rankos prie stalo.

— Kažin, ar tie valgiai tučtuojau neprasmegs skradžiai žemės arba neišskris pro langą? — visai nusiraminęs kalbėjo jis.

— Neišskris!

Tą pačią akimirką pro langelį pasigirdo sniaukrojantis balsas:

— Ramybė jums.

Meistras krūptelėjo, o Margarita, jau pripratusi prie netikėtumų, šūktelėjo:

— Juk tai Azazelas! Ak, kaip džiugu, kaip šaunu! — ir ji, sušnibždėjusi meistrui: — Va matai, matai, kad mūsų nepalieka vienų! — šoko atidaryti durų.

— Bent susisiaustum, — riktelėjo meistras jai pavymui.

— Nusispjaut, — atsiliepė Margarita jau iš koridoriaus.

Ir štai Azazelas jau lankstėsi, sveikinosi su meistru, žybčiojo jam savo žvaira akimi, o Margarita šūkčiojo:

— Ak, kaip smagu! Niekuomet gyvenime taip nesidžiaugiau! Atleiskite, Azazelai, kad aš nuoga!

Azazelas prašė nesijaudinti, sakėsi matęs ne tik nuogų moterų, bet net moterų su visai nudirta oda, mielai atsisėdo prie stalo, prieš tai kertelėn palei krosnį padėjęs kažkokį ryšulį, susuktą į tamsų brokatą.

Margarita įpylė Azazelui konjako, ir šis su malonumu išgėrė. Nenuleisdamas nuo jo akių, meistras pastalėje patyliukais žnaibė sau kairės rankos riešą. Bet žnaibymas negelbėjo. Azazelas neištirpo ore, tiesą sakant, nebuvo nė tokio reikalo. Tas rusvaplaukis mažaūgis žmogelis visai nebuvo baisus, — gal tik tas baltas valkius ant akies, tačiau tokių dalykų būna ir be jokių burtų, gal tik jo apranga ne visai įprasta — kažkokia sutana ar apsiaustas — tačiau, gerai pagalvojus, ir tokių drabužių būna. Konjaką jis irgi gėrė šauniai kaip visi normalūs žmonės, pilnomis taurelėmis, neužkąsdamas. Nuo to konjako meistrui ėmė svaigti galva, jis pagalvojo:

„Ne, Margarita teisi! Aišku, kad priešais mane sėdi velnio pasiuntinys. Juk aš pats visai neseniai, užpraeitą naktį, įrodinėjau Ivanui, kad anas prie Patriarcho tvenkinių tikrai buvo sutikęs šėtoną, o dabar kažkodėl išsigandau šios minties ir pradėjau kažką pliaukšt i apie hipnozę ir haliucinacijas. Kokia čia, po velniais, hipnozė!“ Jis atidžiau įsižiūrėjo į Azazelą ir pamatė, kad pastarojo akyse slypi kažkoks rūpestis, kažkokia mintis, kurios jis kol kas nesako. „Jis ne šiaip sau atėjo į svečius, jis turi kažkokią užduotį“, — pamanė meistras.