Meistras ir Margarita

Ant suolelio Ivanas Nikolajevičius jau atvirai kalbasi pats su savim, rūko, prisimerkęs žiūri čia į mėnulį, čia į atmintiną turniketą.

Taip Ivanas Nikolajevičius praleidžia kartais valandą, kartais dvi. Paskui pakyla ir visada tuo pačiu keliu, kirsdamas Spiridonijaus gatvę, traukia į Arbatą, žvelgdamas prieš save tuščiomis neregio akimis.

Jis praeina pro žibalo krautuvėlę, ties senu pasvirusiu dujiniu žibintu pasuka į skersgatvėlį ir prisėlina prie tvoros, už kurios auga vešlus, bet dar nesužaliavęs sodas.

Tame sode jis regi gotikinį pastatą, kurio vienas šonas su išsikišusiu trivėriu langu apšviestas mėnesienos, o kitas skendi tamsoje.

Profesorius nežino, kas atvilioja jį prie tos tvoros, nežino, kas gyvena šiame name, tačiau įveikti savęs, šviečiant mėnulio pilnačiai, jis negali. Be to, jis žino, kad sode už tvoros būtinai išvys visuomet tą patį vaizdą.

Jis išvys ant suolelio sėdintį pusamžį solidų vyriškį su barzdžiuke, su pensnė ir šiek tiek į paršiuko snukelį panašiais veido bruožais. Ivanas Nikolajevičius visuomet užklumpa šį namo gyventoją svajingai rymantį ir žvelgiantį į mėnulį. Ivanas Nikolajevičius žino, kad, pasigrožėjęs mėnuliu, žmogus būtinai nusuks žvilgsnį į langą ir žiūrės į jį, tarsi tikėdamasis, kad langas tuojau prasivers ir ant palangės pasirodys kažkas nepaprasta.

Kas bus toliau, Ivanas Nikolajevičius žino atmintinai. Dabar reikia užsiglausti už tvoros, pasislėpti, nes žmogus tučtuojau pradės neramiai sukioti galvą, klydinėjančiomis akimis gaudys kažką ore, ims džiaugsmingai šypsotis, o paskui, apimtas kažkokio ilgesingo graudulio, ūmai skėstelės rankomis, o tada paprasčiausiai ims ir pradės gana garsiai murmėti:

— Venera! Venera!.. Et, koks aš kvailys!..

— Dievai, dievai! — sušnibždės Ivanas Nikolajevičius, slėpdamasis už tvoros ir nenuleisdamas karščiuojančių akių nuo paslaptingojo nepažįstamojo. — Štai dar viena mėnulio auka… Taip, tokia pat auka, kaip ir aš.

O žmogus ant suolelio toliau kalbės:

— Et, koks aš kvailys! Kodėl, kodėl neišskridau su ja? Ko tu pabūgai, senas asile!

Išsirūpinai popierėlį! Dabar kentėk, senas kretine!

Šitaip truks tol, kol tamsiojoje namo pusėje barkštels prasivėręs langas, kol jame pasirodys balkšvas siluetas ir pasigirs nemalonus moters balsas:

— Nikolajau Ivanovičiau, kur jūs? Ką čia prasimanėt? Norite susigriebti maliariją?

Eikite arbatos gerti!

Žmogus ant suolelio, aišku, atsipeikės ir puls meluoti:

— Tyru oru, tyru oru norėjau pakvėpuoti, širdele! Be galo puikus oras!

Jis pakils nuo suolelio, vogčiomis pagrasins kumščiu pirmame aukšte užsiveriančiam langui ir nukiūtins namo.

— Meluoja, meluoja! O, dievai, kaip jis meluoja! — murma, traukdamasis nuo tvoros, Ivanas Nikolajevičius, — ne oras vilioja jį į sodą, pavasario pilnaties naktį jis kažką mato aukštybėse, sode ir mėnulyje. Ak, brangiai sumokėčiau už jo paslaptį, kažin ką duočiau, kad galėčiau sužinoti, kokią Venerą jis prarado, ką jis ten gaudo ore, bergždžiai mosikuodamas rankomis?

Profesorius grįžta namo jau tikras ligonis. Jo žmona apsimeta, kad nieko nepastebi, ir skubina jį gultis. Tačiau pati negula, sėdasi prie lempos su knyga, žiūri gailiomis akimis į miegantį. Ji žino, kad auštant Ivanas Nikolajevičius pašoks iš miego, blaškysis, rėks, raudos. Todėl priešais ją ant staltiesės po lempa ir guli iš anksto paruoštas, spirite pamerktas švirkštas ir ampulė su tamsiu arbatos spalvos skysčiu.

Dabar vargšė moteris, gyvenanti su sunkiu ligoniu, galės ramiai ir be baimės užmigti.

Ivanas Nikolajevičius miegos ligi ryto, laimės išraiška spindės jo veide, jis regės jai visai nežinomus, bet kažkokius kilnius ir laimingus sapnus.

Pilnaties naktį mokslininką prikelia ir verčia rėkti visada tas pats vaizdas. Jis mato budelį be nosies, kuris pašokęs nuo žemės ir keistai ūktelėjęs, smeigia ietim į širdį ant stulpo pririštam pakvaišusiam Gestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatūrali šviesa, atsimušusi nuo kažkokio debesies, kuris kunkuliuoja ir gula ant žemės, kaip būna tik per pasaulines katastrofas.

Suleidus vaistus, sapnas persimaino. Nuo lovos link lango nutįsta platus mėnesienos takas, į šį taką išeina žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, ir pradeda kopti į mėnulį. Greta jo eina kažkoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sužalotu veidu. Keleiviai ginčijasi, kažką kits kitam karštai įrodinėja, stengiasi susitart.

— Dievai, dievai, — atsukęs palydovui savo išdidų veidą kalba žmogus baltu apsiaustu. — Kokia šlykšti bausmė! Bet būk geras, sakyk, — čia išdidus veidas pavirsta maldaujančiu, — juk jos nebuvo! Meldžiu tave, pasakyk, juk nebuvo?

— Na, žinoma, nebuvo, — kimiu balsu atsiliepia palydovas, — tau tik pasivaideno.

— Ar tu gali prisiekti, kad nebuvo? — meilikaudamas prašo žmogus baltu apsiaustu.

— Prisiekiu! — atsako palydovas, o jo akys kažkodėl šypsosi.

— Man nieko daugiau nereikia! — prarėktu balsu sušunka žmogus baltu apsiaustu ir kopia vis aukščiau ir aukščiau link mėnulio, vesdamasis drauge savąjį palydovą. Paskui juos eina ramus ir didingas milžiniškas smailaausis šuo.

Tuomet mėnesienos takas užverda, į visas puses ima trykšt i ir kliokti mėnesienos upė.

Mėnesiena viešpatauja ir žaidžia, mėnesiena šoka ir šėlsta. Tuomet iš mėnesienos srauto išnyra begalinio grožio moteris ir, vesdamasi už rankos baikščiai besidairantį apšepusį žmogų, žengia prie Ivano. Ivanas Nikolajevičius kaipmat jį atpažįsta. Tai jo nakt inis svečias, numeris šimtas aštuoniolika. Ivanas Nikolajevičius sapne tiesia į jį rankas ir godžiai klausinėja:

— Vadinasi, taip ir baigėsi?

— Taip ir baigėsi, mano mokiny, — atsako numeris šimtas aštuoniolika, o moteris prieina prie Ivano ir sako: — Aišku, kad taip. Viskas baigėsi, ir viskas baigiasi… Ir aš pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas jūsų gyvenime bus kaip pridera.

Ji pasilenkia prie Ivano ir bučiuoja jį į kaktą, o Ivanas glaudžiasi prie jos ir žvelgia jai į akis, bet ji traukiasi, traukiasi atatupsta ir nutolsta kartu su savo palydovu link mėnulio…

Tuomet mėnesiena ima siautėti, ji lieja šviesos srautus tiesiog ant Ivano, ji taškosi šviesa į visas puses, kambary prasideda mėnesienos potvynis, šviesa vilnija, kyla aukštyn, apsemia lovą. Štai tuomet Ivano Nikolajevičiaus veide ir sušvinta laiminga šypsena.

Rytmetį jis nubunda tylus, bet visai ramus ir sveikas. Jo skaudi atmintis aprimsta, ir ligi kitos pilnaties profesoriaus nebeišgąsdins niekas: nei benosis Gesto žudikas, nei žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas.

1929–1940