Meistras ir Margarita

Tačiau štai kas liko tardytojams visai neaišku — kas paskatino gaują pagrobti iš psichiatrinės klinikos psichinį ligonį, vadinusį save meistru. To nustatyti nepavyko, kaip nepavyko ir sužinoti pagrobto ligonio pavardės. Taip jis ir išnyko amžiams, paženklintas negyva pravarde: „Numeris šimtas aštuonioliktas iš pirmojo korpuso“.

Taigi mažne viskas išaiškėjo, paieškos pasibaigė, kaip apskritai viskas baigiasi pasaulyje.

Praėjo keleri metai, ir piliečiai palengva pamiršo ir Volandą, ir Korovjovą, ir kitus.

Gyvenime žmonių, nukentėjusių nuo Volando ir jo sėbrų, įvyko daug permainų, ir tas permainas, kad ir kokios jos menkos ir nereikšmingos, vis dėl to reikia paminėti.

Pavyzdžiui, Žoržas Bengalskis, praleidęs ligoninėje tris mėnesius, pasveiko, tačiau į Varjetė negrįžo, turėjo palikti tarnybą per patį karštymetį, kai publika stvarstyte stvarstė bilietus — prisiminimai apie juodąją magiją ir jos demaskavimą pasirodė esą labai tvarūs.

Bengalskis metė Varjetė, nes suprato, kad bus pernelyg sunku kas vakarą rodytis tūkstančiams žiūrovų, kurie neišvengiamai atpažins jį ir įžeidinės, be atvangos klausinėdami, kaip jam geriau: su galva ar be galvos?

Be to, konferansjė prarado geroką dozę savo linksmumo, kuris toks būtinas jo profesijos žmonėms. Jį vargino nemalonus įprotis kiekvieną pavasarį, stojus mėnulio pilnačiai, pulti į neviltį, ūmai griebtis už kaklo, baikščiai dairytis ir verkti. Šitie priepuoliai praeidavo, tačiau su tokia sveikata ankstesnio amato imtis nebuvo galima, tad konferansjė nutarė pailsėti ir ėmė gyventi iš santaupų, kurių, jo kukliais apskaičiavimais, turėjo užtekti penkiolikai metų.

Jis pasitraukė ir niekuomet nebesusitiko su Varenucha, kuris pelnė visuotinį populiarumą ir meilę už savo net ir tarp teatro administratorių retą paslaugumą ir mandagumą. Kontramarkių medžiotojai niekaip kitaip jo nevadino, tik tėveliu geradariu.

Kad ir kas, kad ir kada paskambintų į Varjetė, ragelyje visada girdėjosi švelnus liūdnokas balsas: „Klausau jūsų“, — o paprašius prie telefono pakviesti Varenuchą, tas pats balsas skubiai atsakydavo: „Aš jūsų paslaugoms“.

Stiopai Lichodejevui daugiau nebėra progos kalbėti telefonu Varjetė teatre. Išėjęs iš klinikos, kur prabuvo aštuonias dienas, Stiopa buvo išsyk permestas į Rostovą ir paskirtas didelio gastronomo vedėju. Sklinda gandai, kad jis visiškai nebegeriąs portveino ir geriąs tik degtinę, užpiltą ant serbentų pumpurų, tad labai sustorėjęs. Žmonės kalba, kad Stiopa pasidarė tylesnis ir vengia moterų.

Stepano Bogdanovičiaus pašalinimas iš Varjetė Rimskiui nesuteikė to džiaugsmo, apie kurį jis svajojo keletą metų. Pasigydęs klinikoje ir Kislovodske, senas senučiukas kretančia galva, finansų direktorius, įteikė pareiškimą, prašydamas atleisti jį iš Varjetė.

Įdomu, kad šį pareiškimą į Varjetė atvežė Rimskio žmona. Pats Grigorijus Danilovičius neturėjo jėgų net dieną įžengti į tą pastatą, kur matė mėnesienos nušviestą perskilusį lango stiklą ir ilgą ranką, siekiančią atstumti apatinį kaištuką.

Atsisakęs tarnybos Varjetė teatre, finansų direktorius pradėjo dirbt i lėlių teatre Zamoskvorečėje. Šiame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikalų su gerbiamuoju Arkadijum Apolonovičium Semplejarovu. Šis mikliai buvo permestas į Brianską ir paskirtas grybų paruošų punkto vedėju. Dabar maskviečiai pasigardžiuodami valgo sūdytas rudmėses ir marinuotus baravykaičius ir atsidžiaugti negali šituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonovičiui akustikos reikalai nesisekė, — kad ir kaip jis stengėsi ją pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmenų, nutraukusių ryšius su teatru, be Arkadijaus Apolonovičiaus, būtina paminėti ir Nikanorą Ivanovičių Bosojų, nors šis su teatrais buvo susijęs tik tuo, kad mėgo nemokamus bilietus. Nikanoras Ivanovičius ne tik nevaikšto į jokį teatrą nei už pinigus, nei dykai, bet balsta tik išgirdęs šnekant apie teatrą. Dar labiau negu teatro jis pradėjo nekęsti poeto Puškino ir talentingo artisto Savos Potapovičiaus Kurolesovo.

Artisto nekentė taip smarkiai, jog pernai, išvydęs laikraštyje žinutę juoduose rėmeliuose, kad Savą Potapovičių pačiame kūrybinių jėgų žydėjime ištiko infarktas, Nikanoras Ivanovičius taip išraudo, jog pats vos nenukeliavo paskui Savą Potapovičių, kriokdamas:

„Taip jam ir reikia!“ Be to, tą patį vakarą Nikanoras Ivanovičius, kurio galvoje populiaraus artisto mirtis pažadino daugybę slogių prisiminimų, vienut vienas, žvelgdamas tiktai į pilnatį, apšvietusią Sodų gatvę, pasigėrė ligi žemės graibymo. Ir sulig kiekviena taurele priešais jį ilgėjo neapkenčiamų figūrų virtinė, kurioje stovėjo ir Sergejus Gerardovičius Dunčilis, ir gražuolė Ida Gerkulanovna, ir tas rusvaplaukis žąsų savininkas, ir nuoširdusis Nikolajus Kanavkinas.

Na, o aniems kas nutiko? Atleiskite! Ničnieko jiems nenutiko ir negalėjo nut ikt i, nes jų iš tikrųjų niekuomet nebuvo, kaip nebuvo nei simpatiškojo artisto—konferansjė, nei paties teatro, nei senos šykštuolės tetulės Porochovnikovos, pūdančios valiutą rūsyje, nei, žinoma, auksinių trimitų ir įžūliųjų virėjų. Nenaudėlio Korovjovo paveiktas, Nikanoras Ivanovičius visa tai tik sapnavo. Vienintelis gyvas žmogus, patekęs į šį sapną, kaip tik ir buvo artistas Sava Potapovičius, ir pateko jis į tą sapną tik todėl, kad labai dažnai skaitydavo eiles per radiją ir įstrigo Nikanoro Ivanovičiaus atmintyje. Jis buvo, o kitų nebuvo.

Tai gal nebuvo nė Aloizijaus Mogaryčiaus? O ne! Šis ne tik buvo, bet ir dabar dar gyvas, ir eina kaip tik tas pareigas, kurių atsisakė Rimskis, jis — Varjetė finansų direktorius.

Praėjus maždaug parai po vizito pas Volandą, atsitokėjęs traukinyje kažkur palei Viatką, Aloizijus pamatė, kad nežinia ko aptemusia galva išvykęs iš Maskvos, jis pamiršo apsimauti kelnes, tačiau kažkodėl pasivogė visai jam nereikalingą šeimininko namų knygą. Sumokėjęs palydovui siaubingus pinigus, Aloizijus nusipirko senas tepaluotas kelnes ir iš Viatkos pasuko atgal. Tačiau namelio, kuriame gyveno, deja, neberado. Ugnis prarijo sukiužusią lūšnelę. Tačiau Aloizijus buvo be galo apsukrus žmogus, po dviejų savaičių jis jau nuomojo puikų kambarį Briuso skersgatvyje, o po kelių mėnesių sėdėjo Rimskio kabinete. Ir kaip anksčiau Rimskis kentėjo nuo Stiopos, taip dabar Varenuchą kamavo Aloizijus. Ivanas Saveljevičius dabar svajoja tik apie tai, kad šitas Aloizijus kur nors dingtų iš Varjetė, nes, pasak Varenuchos, retsykiais prasitariančio draugų būrelyje, „tokioj niekšo, kaip šitas Aloizijus, jis gyvenime dar nematęs, ir iš šito Aloizijaus esą galima visko tikėtis“.

Beje, galimas daiktas, kad administratorius perlenkia lazdą. Nepastebėta jokių tamsių Aloizijaus darbelių, kaip ir apskritai nepastebėta, kad jis ką nors dirbtų, išskyrus nebent tai, kad į Sokovo vietą priėmė naują bufetininką. O Andrejus Fokičius mirė nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, praėjus devyniems mėnesiams po Volando apsilankymo Maskvoje…

Taigi, praslinko keleri metai, ir apsitraukė maurais šioje knygoje teisingai aprašyti įvykiai, ir išblėso jie žmonių atmintyje. Bet ne visų, bet ne visų!

Kasmet, stojus šventinei pavasarinei pilnačiai, pavakariais po liepomis prie Patriarcho tvenkinių pasirodo į ketvirtą dešimtį persiritęs žmogus. Rusvaplaukis, žaliaakis, kukliai apsirengęs žmogus. Tai Istorijos ir filosofijos inst ituto bendradarbis, profesorius Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas.

Čia, liepų pavėsyje, jis visuomet sėdasi ant to paties suolelio, ant kurio sėdėjo tą vakarą, kai seniai visų užmirštas Berliozas paskutinį kartą gyvenime regėjo dūžtantį mėnulį.

Mėnulis dabar sveikutėlis, pavakary baltas, o vėliau auksinis, su tamsiu žirgelio ar drakono kontūru, jis plaukia virš buvusio poeto Ivano Nikolajevičiaus ir sykiu nejuda iš vietos savo aukštybėse.

Ivanas Nikolajevičius viską žino, viską žino ir viską supranta. Jis žino, kad jaunystėje jį buvo užhipnotizavę kažkokie nusikaltėliai, kad jis paskui gydėsi ir pagijo. Bet jis žino ir tai, kad kartais negali susivaldyti. Jis negali susivaldyti, stojus pavasario pilnačiai. Kai tik ima artintis tos dienos, kai tik danguje pradeda brinkti auksu tviskantis šviesulys, kažkada kabojęs virš dviejų penkiašakių žibintų, Ivanas Nikolajevičius pradeda jaudintis, nervintis, praranda apetitą, prastai miega, laukia, kol mėnulis prisirps. O pilnačiai stojus, niekas nebegali sulaikyti Ivano Nikolajevičiaus namuose. Pavakare jis traukia prie Patriarcho tvenkinių.