Meistras ir Margarita

Tačiau Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šyptelėjęs Petrakovai, pasiuntė pas ją oficiantą, o pats nesitraukė nuo savo brangiųjų svečių. Ak, gudrus buvo Arčibaldas Arčibaldovičius! O pastabumu, matyt, nenusileido rašytojams. Arčibaldas Arčibaldovičius žinojo ir apie seansą Varjetė teatre, buvo girdėjęs ir apie daugelį kitų dalykų, nutikusių pastarosiomis dienomis, tačiau nepraleido pro ausis kaip kiti nei žodžio „languotas“, nei žodžio „katinas“. Arčibaldas Arčibaldovičius išsyk suprato, kas per vieni jo svečiai. O supratęs, savaime aišku, nepanoro su jais pyktis. O štai Sofja Pavlovna žiopla kaip reta! Tik pamanykit — užtvėrė šiai porelei kelią į verandą! Beje, ko iš jos norėti.

Niekinamai baksnodama šaukšteliu tirpstančius ledus, Petrakova nepatenkinta žiūrėjo, kaip ant staliuko, prie kurio sėdėjo kažkokiais juokdarių drabužiais apsirengę tipeliai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, auga kalnai gardėsių. Iš dubenėlio, kupino šviežių ikrų, jau kyšojo iki blizgesio nuplaut i salotų lapai… dar mirksnis, ir ant specialiai pristumto atskiro staliuko pasirodė rasotas sidabrinis kibirėlis.

Tik įsitikinęs, kad viskas deramai paruošta, tik tuomet, kai padavėjai atlakino uždengtą keptuvę, kurioje kažkas čirškė, Arčibaldas Arčibaldovičius išdrįso palikti du paslaptinguosius lankytojus, bet prieš tai jiems dar šnibžtelėjo:

— Atsiprašau! Tik minutėlei! Pasižiūrėsiu, kaip ten tie kepsniukai.

Jis nulėkė šalin nuo staliuko ir dingo restorano viduje. Jeigu koks nors stebėtojas būtų galėjęs pasekti tolesnius Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmus, tai jie, be abejonės, jam būtų pasirodę gana keisti.

Šefas nuėjo visai ne į virtuvę pasižiūrėti kepsniukų, o į restorano sandėlį. Savo raktu jis atrakino duris, įėjęs vidun užsidarė, atsargiai, kad nesusiteptų rankogalių, išėmė iš dėžės su ledais du didokus eršketus, suvyniojo juos į laikraštį, tvarkingai perrišo virvute ir padėjo į šalį. Paskui gretimame kambaryje apsižiūrėjo, ar tebėra jo vasarinis paltas šilkiniu pamušalu ir skrybėlė, ir tik tuomet pasuko į virtuvę, kur virėjas rūpestingai ruošė kepsniukus, pirato pažadėtus svečiams.

Reikia pasakyti, kad Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmai visai nebuvo keisti ir paslaptingi, keistais juos galėjo palaikyti tik paviršutiniškas stebėtojas. Arčibaldo Arčibaldovičiaus elgesį logiškai lėmė ankstesni įvykiai. Gerai žinodamas, kas pastarosiomis dienomis dėjosi mieste, o svarbiausia — apdovanotas fenomenalia nuojauta, Gribojedovo restorano šefas suprato, kad du jo svečiai pietaus, tiesa, prašmatniai ir sočiai, bet užsibus restorane neilgai. Ir nuojauta, niekada neapgaunanti buvusio flibustjero, nesuvedžiojo jo ir šį kartą.

Tuo metu, kai Korovjovas ir Begemotas prisipylė po antrą taurelę puikios ir šaltos dukart valytos maskviškės degtinės ir susidaužė taurelėmis, verandoje pasirodė suprakaitavęs ir susijaudinęs kronikininkas Boba Kandalupskis, išgarsėjęs Maskvoje savo stulbinančia visažinyste. Jis tučtuojau prisėdo prie Petrakovų staliuko. Numetęs savo išpampusį portfelį ant staliuko, Boba beregint lipte prilipo prie Petrakovo ausies ir ėmė šnibždėti kažkokias be galo gundančias naujienas. Tirpdama iš smalsumo, madam Petrakova prikišo ir savo ausį prie putlių ir taukuotų Bobos lūpų. O šis, vogčiomis dairydamasis, vis šnibždėjo ir šnibždėjo, ir galima buvo nugirsti paskirus žodžius, kad ir tokius:

— Prisiekiu garbe! Sodų gatvėje, Sodų gatvėje, — Boba dar labiau prislopino balsą, — kulkos neima! Kulkos… kulkos… ben zinas, gaisras… kulkos…

– Štai visus tuos plepius, skleidžiančius šlykščias paskalas, — truputėlį garsiau, negu būtų norėjęs Boba, savo kontraltu sudundėjo pasipiktinusi madam Petrakova, — štai visus juos reikėtų demaskuoti! Na, nieko, sutvarkys dar, sutvarkys juos! Kokie kenksmingi tauškalai!

— Tai ne tauškalai, Antonina Porfirjevna, — suriko netikėlės rašytojo žmonos įskaudintas Boba ir vėl pračiulbo: — Sakau jums, kulkos neima… O dabar gaisras… O jie skriste…

skriste, — Boba šnypštė, visai neįtardamas, kad tie, apie kuriuos jis pasakoja, sėdi šalia, mėgaudamiesi jo čiulbesiu.

Beje, tas mėgavimasis netrukus baigėsi. Iš restorano vidaus į verandą ryžtingai įžengė trys vyrai, juosmenis susiveržę diržais, su auliniais batais ir revolveriais rankose.

Priekinis skambiai ir rūsčiai suriko:

— Nė iš vietos! — ir išsyk visi trys ėmė šaudyti, taikydamiesi Korovjovui ir Begemotui į galvas. Šiedu kaipmat ištirpo ore, o iš primuso tiesiai į tentą pliūptelėjo ugnies stulpas.

Tente pradegė skylė, panaši į žiojėjančius nasrus su tamsiais kraštais, ta skylė ėmė plėstis į visas šalis. Ugnis, išsiveržusi pro išdegusią skylę, pakilo ligi pat Gribojedovo namų stogo. Ūmai užsiplieskė antrame aukšte ant redakcijos palangės gulintys segtuvai su popieriais, paskui liepsna persimetė į užuolaidas, o dar vėliau, tarytum dumplėm pučiama, ugnis gausdama pasklido po visus tetulės namus.

Po kelių sekundžių asfaltuotais takeliais, vedančiais link ketinės bulvaro tvoros, už kurios trečiadienio vakarą išniro niekieno nesuprastas pirmasis nelaimės pranašas Ivanuška, dabar skuodė nebaigę valgyti rašytojai, oficiantai, Sofja Pavlovna, Boba, Petrakova, Petrakovas.

Iš anksto išėjęs pro šonines duris, niekur nebėgdamas ir neskubėdamas, lyg kapitonas, kuris paskutinis privalo palikti degantį brigą, ramiai stovėjo Arčibaldas Arčibaldovičius, apsivilkęs vasariniu paltu su šilkiniu pamušalu, po pažastim pasikišęs du rąstigalių didumo eršketus.

XXIX skyrius

MEISTRO IR MARGARITOS LIKIMAS NULEMTAS

Saulei leidžiantis, aukštai virš miesto, akmeninėje terasoje bene gražiausių Maskvos rūmų, statytų maždaug prieš pusantro šimto metų, buvo dvejetas: Volandas ir Azazelas.

Iš apačios, iš gatvės, jųdviejų nesimatė, nes nuo nereikalingų akių juos slėpė baliustrada, papuošta gipsinėmis vazomis ir gipsinėmis gėlėmis. Tačiau jie matė miestą beveik ligi pat pakraščių. Volandas, apsivilkęs savo juoda sutana, sėdėjo ant sudedamos kėdutės. Jo ilga plati špaga vertikaliai smygsojo tarp dviejų prasiskyrusių terasos plytų, tad buvo virtusi saulės laikrodžiu. Špagos šešėlis lėtai ir nepaliaujamai ilgėjo, šliauždamas prie juodų šėtono kurpių. Kumščiu parėmęs smailų smakrą, susikūprinęs ant taburetės, vieną koją parietęs po savim, Volandas, neatitraukdamas akių, žvelgė į apačioje susispietusią neaprėpiamą gausybę rūmų, milžiniškų namų ir mažų, nugriauti pasmerktų lūšnelių.

Azazelas, nusimetęs šiuolaikinius drabužius — švarką, katiliuką ir lakuotus batelius, — apsirengęs kaip ir Volandas juodais apdarais, stovėjo nejudėdamas netoli savo valdovo ir taip pat kaip ir šis nenuleido akių nuo miesto.

Volandas prašneko:

— Koks įdomus miestas, ar ne?

Azazelas krustelėjo ir pagarbiai atsakė:

— Mesire, man labiau patinka Roma!

— Skonio dalykas, — atsakė Volandas. Po valandėlės vėl pasigirdo jo balsas:

— O kokie ten dūmai bulvare?

— Gribojedovas dega, — atsakė Azazelas.

— Turbūt tenai apsilankė mūsų neperskiriamieji bičiuliai, Korovjovas ir Begemotas?

— Be abejonės, mesire.

Vėl stojo tyla, ir Volandas su Azazelu, įsitaisę terasoje, žiūrėjo, kaip viršutiniuose aukštuose milžiniškų namų į vakarus atsuktuose languose lūžinėdama žiebiasi saulė.

Volando akis tviskėjo kaip vienas šių langų, nors Volandas sėdėjo atsukęs į vakarus nugarą.

Tačiau kažkas privertė Volandą nusigręžti nuo miesto ir sutelkt i dėmesį į apvalų bokštą, stūksantį ant stogo jam už nugaros. Iš bokšto sienos žengė apskuręs, moliu aplipęs paniuręs juodabarzdis žmogus su chitonu ir savo darbo sandalais.

– Žiū! — šūktelėjo Volandas, su pašaipa žvelgdamas į ateivį. — Tave tai jau užvis mažiausiai tikėjausi čionai išvysti! Kokie vėjai tave atpūtė, nekviestasis, bet lauktas svety?

— Aš atvykau pas tave, blogio dvasia ir šešėlių valdove, — atsakė ateivis, iš padilbų nedraugiškai žvelgdamas į Volandą.