Meistras ir Margarita

Visas tas aukštas tyrė Volando bylą, ir dešimtyje kabinetų visą naktį degė šviesa.

Tiesą sakant, byla pasidarė aiški jau vakar, penktadienį, kai, dingus visai administracijai ir nutikus visokioms kiaulystėms per garsųjį juodosios magijos seansą, teko uždaryti Varjetė teatrą. Tačiau darbas nenutrūko todėl, kad į nemiegantį aukštą be paliovos plaukė vis nauji ir nauji pranešimai.

Dabar tardytojams, narpliojantiems šią keistą bylą, atsiduodančią aiškių aiškiausia velniava, ir dar su kažkokiomis hipnozės, fokusų ir neabejotino kriminalo priemaišomis, reikėjo visus tuos įvairiausius ir painius įvykius, nutikusius skirtingose Maskvos vietose, sulipdyti daiktan.

Pirmasis žmogus, kuriam teko pabuvoti šiame elektros nutviekstame nemiegančiame aukšte, buvo Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, Akustinės komisijos pirmininkas.

Penktadienio popietę jo bute, kuris buvo name greta Mūro tilto, sučirškė skambut is, ir vyriškas balsas paprašė pakviesti prie telefono Arkadijų Apolonovičių. Prie aparato priėjusi Arkadijaus Apolonovičiaus žmona niūriai pasakė, kad Arkadijus Apolonovičius negaluoja, prigulė pailsėt i ir prieit i prie aparato negali. Tačiau Arkadijui Apolonovičiui vis dėlto teko prieit i prie aparato. Į klausimą, kokiai įstaigai prireikė Arkadijaus Apolonovičiaus, balsas ragelyje trumpai aiškiai atsakė kokiai.

— Sekundę… tučtuojau… minutėlę, — sulemeno paprastai be galo išdidi Akustinės komisijos pirmininko žmona ir kaip strėlė nušvilpė į miegamąjį kelti Arkadijaus Apolonovičiaus iš lovos, kurioje šis gulėjo, kankinamas pragariškų prisiminimų apie vakarykštį seansą ir nakt inį skandalą, kilusį žmonai išvijus iš buto jo saratoviškę dukterėčią.

Tiesa, ne po sekundės, bet ir ne po minutės, o po ketvirčio minutės Arkadijus Apolonovičius viena šlepete ir vienais apatiniais jau stovėjo prie aparato ir vebleno:

— Taip, aš… Klausau, klausau…

Jo žmona, šią akimirką pamiršusi taip šlykščiai sulaužytą ištikimybę ir visus nelaimingojo Arkadijaus Apolonovičiaus nusikaltimus, kišo išgąsdintą veidą pro tarpdurį, mosavo antra šlepete ir šnibždėjo:

– Šlepetę apsiauk, šlepetę… Kojas nušalsi.

Arkadijus Apolonovičius gynėsi nuo žmonos basa koja, šnairavo į ją it žvėris ir murmėjo į ragelį:

— Taip, taip, taip, kaipgi, suprantu… Tučtuojau važiuoju.

Visą vakarą Arkadijus Apolonovičius praleido minėtame aukšte, kur vyko tardymas.

Pokalbis buvo sunkus, didžiai nemalonus, nes teko visai atvirai pasakoti ne tik apie šlykštųjį seansą ir peštynes ložėje, bet kartu reikėjo iškloti viską ir apie Milicą Andrejevną Pokobatko iš Jelochovo gatvės, ir apie dukterėčią iš Saratovo, ir dar daug apie ką, ir visa tai pasakodamas Arkadijus Apolonovičius kentė neapsakomas kančias.

Savaime aišku, kad Arkadijus Apolonovičius, inteligentiškas ir kultūringas žmogus, supratingas ir kvalifikuotas bjauraus seanso liudininkas, puikiai nupiešęs ir paslaptingąjį kaukėtą magą, ir du niekšelius, jo padėjėjus, liudininkas, puikiai įsiminęs, kad mago pavardė tikrai Volandas, savo parodymais stumtelėjo tardytojus gerokai į priekį. O sugretinus Arkadijaus Apolonovičiaus parodymus su parodymais kitų žmonių, tarp kurių buvo ir kai kurios po seanso nukentėjusios damos (toji su violetiniais marškiniais, sugluminusi Rimskį, ir, deja, dar daugybė kitų), ir kurjeris Karpovas, siųstas į butą Nr. 50 Sodų gatvėje, — tiesą sakant, išsyk paaiškėjo, kur reikia ieškoti visų šių nuotykių kaltininko.

Žmonės iš minėto aukšto pabuvojo bute Nr. 50, ir pabuvojo ne sykį, jie ne tik kruopščiai jį apžiūrėjo, bet ir išstukseno visas sienas, apžiurėjo dūmtraukius, ieškojo slėptuvių. Tačiau visos šios priemonės jokių rezultatų nedavė, ir nė karto bute nepavyko ko nors užtikti, nors buvo visai aišku, kad tame bute kažkas yra. Beje, visi atsakingieji asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su atvykstančiais į Maskvą užsienio artistais, kategoriškai tvirtino, kad jokio juodojo mago Maskvoje nėra ir negali būti.

Atvykęs jis ničniekur neprisiregistravo, niekam nepateikė savo paso ar kokių nors kitų dokumentų, kontraktų ir sutarčių, ir niekas nieko apie jį nebuvo girdėjęs! Vaidybinių renginių komisijos programų skyriaus vedėjas Kitaicevas dievažijosi, kad pražuvėlis Stiopa Lichodejevas nebuvo atsiuntęs tvirtinti jokios jokio Volando pasirodymo programos ir nieko nepranešė telefonu Kitaicevui apie to Volando atvykimą. Tad jis, Kitaicevas, negalįs suprasti, kaip Stiopa galėjo leisti toki seansą Varjetė teatre. Kai jam buvo sakoma, kad Arkadijus Apolonovičius savo akimis matė tą magą per seansą, Kitaicevas skėsčiojo rankomis ir kėlė akis į dangų. Ir vien pažvelgus į tas Kitaicevo akis, matei ir drąsiai galėjai tvirt int i, kad jis tyras kaip krištolas.

Jau pažįstamas Prochoras Petrovičius, Vyriausiosios vaidybinių renginių komisijos pirmininkas…

Beje: pašėlusiam Anos Ričardovnos džiaugsmui ir veltui sutrukdytos milicijos didžiai nuostabai jis išsyk grįžo į savo kostiumą, kai tik milicija įžengė į jo kabinetą. Ir dar, beje: sugrįžęs į savo pilką dryžuotą kostiumą, Prochoras Petravičius patvirtino visas rezoliucijas, kurias buvo parašęs tuščias kostiumas jam nesant.

…taigi, jau pažįstamas Prochoras Petravičius absoliučiai nieko nežinojo apie jokį Volandą.

Sakykit, ką norit, tačiau išėjo kažkokia klaiki nesąmonė: tūkstančiai žiūrovų, Varjetė tarnautojai, pagaliau Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, didžiai kultūringas žmogus, matė tą magą, matė jo prakeiktus asistentus, o surasti jo niekaip neįmanoma.

Nejau, leiskite paklausti, jis prasmego skradžiai žemės išsyk po savo šlykštaus seanso? O gal, anot kai kurių žmonių, jis apskritai nebuvo pasirodęs Maskvoje? Tačiau pirmuoju atveju reikėtų tarti, kad, prasmegdamas skradžiai žemės, jis drauge nusitempė ir visą Varjetė administracijos viršūnę, o antruoju atveju išeitų, kad nelemto teatro administracija, iškrėtusi kažkokią šunybę (prisiminkite išmuštą kabineto langą ir Būgnų Tūzo elgesį!), pati paspruko iš Maskvos.

Vertas pagarbos buvo žmogus, vadovavęs tardymui. Pražuvėlis Rimskis buvo surastas stulbinamai greitai. Pakako atkreipti dėmesį į Būgnų Tūzo elgesį taksomotorų stotelėje prie kino teatro, prisiminti, kada baigėsi seansas ir kada galėjo dingti Rimskis, ir nedelsiant buvo išsiųsta telegrama į Leningradą. Po valandos (penktadienio vakare) atėjo atsakymas, kad Rimskis aptiktas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvyliktame kambaryje, ketvirtame aukšte, greta kambario, kuriame buvo apsistojęs vieno Maskvos teatro, tuo metu gastroliavusio Leningrade, repertuaro vedėjas, — tame pačiame kambaryje, kuris, kaip žinoma, garsus paauksuotais pilkai melsvais baldais ir puikia vonia.

Surastas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvylikto kambario rūbų spintoje, Rimskis buvo nedelsiant suimtas ir iškvostas dar Leningrade. Tada į Maskvą atėjo telegrama, kad Varjetė finansų direktorius yra nepakaltinamos būklės, kad nepajėgia arba nenori žmoniškai atsakinėti į klausimus ir prašosi paslepiamas šarvuotoje kameroje, kurią saugotų ginkluoti sargybiniai. Iš Maskvos telegrama buvo įsakyta Rimskį su sargyba atgabenti į Maskvą. Taip ir buvo padaryta, — penktadienį, lydimas sargybinių, jis vakariniu traukiniu išvyko į Maskvą.

Penktadienio vakare buvo aptikti ir Lichodejevo pėdsakai. Į visus miestus išsiuntinėjus telegramas, skelbiančias Lichodejevo paiešką, iš Jaltos buvo gautas atsakymas, kad Lichodejevas buvo Jaltoje, tačiau išskrido lėktuvu į Maskvą.

Nepavyko aptikti tik vieno žmogaus pėdsakų — Varenuchos. Visoje Maskvoje pagarsėjęs teatro administratorius dingo kaip į vandenį.

Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, už Varjetė ribų. Teko narplioti neįprastą atsitikimą su tarnautojais, dainavusiais „Šniokščia Baikalas“ (beje, profesoriui Stravinskiui per dvi valandas pavyko juos nutildyti, panaudojus kažkokias poodines injekcijas), teko plūktis su asmenimis, kurie kitiems asmenims arba įstaigoms vietoj pinigų kaišiojo velniai žino kokius popiergalius, taip pat ir su asmenimis, kurie nuo to nukentėjo.