Meistras ir Margarita

Savaime aišku, pati nemaloniausia, skandalingiausia ir kebliausia iš visų tų istorijų buvo istorija su žuvusio literato Berliozo galva, kuri vidury dienos buvo pavogta Gribojedovo salėje tiesiai iš karsto.

Dvylika žmonių tyrė šią pamėklišką bylą, lyg ant virbalo verdami po visą Maskvą išsklidusias jos akis. Vienas tardytojas atvyko į profesoriaus Stravinskio kliniką ir pirmiausiai paprašė sąrašo tų asmenų, kurie pateko į kliniką per pastarąsias tris dienas. Taip buvo surasti Nikanoras Ivanovičius Bosojus ir vargšas konferansjė, kuriam per seansą Varjetė buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabai domėjosi. Dabar jau nesunku buvo nustatyti, kad jiedu tapo tos pačios paslaptingojo mago vadovaujamos šutvės aukomis. Tačiau Ivanas Nikolajevičius Benamis tardytoją nepaprastai sudomino.

Penktadienio pavakarę atsidarė Ivanuškos kambario Nr. 117 durys, ir vidun įžengė jaunas, apskritaveidis, ramus, santūrių manierų žmogus, nėmaž nepanašus į tardytoją. Ir vis dėlto tai buvo vienas geriausių Maskvos tardytojų. Jis išvydo lovoje gulintį išblyškusį ir sulysusį jaunuolį, kurio akyse buvo matyti abejingumas viskam, kas dėjosi aplink, ir kurios žvelgė čia į kažkokią neužmatomą tolybę, čia į paties jaunuolio vidų.

Tardytojas mandagiai prisistatė ir pasakė, kad užėjo pas Ivaną Nikolajevičių pasišnekėti apie užvakarykščius įvykius prie Patriarcho tvenkinių.

Ak, kaip būtų džiūgavęs Ivanas, jeigu tardytojas būtų jį aplankęs anksčiau, tarkim, kad ir ketvirtadienio naktį, kai Ivanas siautėjo ir blaškėsi, reikalaudamas išklausyti jo pasakojimą apie Patriarcho tvenkinius. Dabar jo svajonė išsipildė, jis galėjo padėti gaudyti konsultantą, jam nebereikėjo niekur bėgti, pas jį patį atėjo pareigūnas, norintis išgirsti jo pasakojimą apie tai, kas įvyko trečiadienio vakarą.

Deja, per tas kelias dienas, praėjusias nuo Berliozo mirt ies, Ivanuška smarkiai pasikeitė.

Jis noriai ir mandagiai atsakinėjo į visus tardytojo klausimus, tačiau ir Ivano žvilgsnis, ir jo kalbos tonas buvo kuo abejingiausi. Poeto nebejaudino Berliozo likimas.

Prieš pasirodant tardytojui, Ivanuška snūduriavo gulėdamas, ir jam prieš akis šmėkščiojo tam t ikri reginiai. Jis matė keistą, nesuprantamą, neegzistuojantį miestą su marmuro luitais, įkaitusiomis kolonadomis, su saule tviskančiais stogais, su juodu, niūriu ir nuožmiu Antonijaus bokštu, su beveik ligi stogų nugrimzdusiais į tropikų sodo žalumą rūmais ant vakarinės kalvos, su bronzinėmis, saulėlydžio gaisuose švytinčiomis statulomis tame sode, jis matė senovės miesto gatvėmis traukiančias šarvuotas romėnų kenturijas.

Prieš snūduriuojančio Ivano akis išnirdavo krėsle sustingęs žmogus skustu geltonu ir nervingu veidu, žmogus, vilkįs balta mantija raudonu pamušalu, su neapykanta žvelgiąs į vešlų svetimą sodą. Matė Ivanas ir plyną geltoną kalvą, kurioje stūksojo tušti stulpai su skersiniais.

O tai, kas atsitiko prie Patriarcho tvenkinių, poeto Ivano Benamio nebedomino.

— Sakykit, Ivanai Nikolajevičiau, ar jūs pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po tramvajumi?

Vos pastebima abejinga šypsenėlė kažkodėl nuslydo Ivano lūpomis, ir jis atsakė:

— Aš buvau toli.

— O tasai languotašvarkis buvo prie pat turniketo?

— Ne, jis netoliese sėdėjo ant suolelio.

— Ar jūs aiškiai prisimenate, kad jis nebuvo priėjęs prie turniketo tą akimirką, kai Berliozas pargriuvo?

— Prisimenu. Nebuvo priėjęs. Jis sėdėjo išsidrėbęs.

Šie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Išgirdęs atsakymus, jis pakilo, padavė Ivanuškai ranką, palinkėjo greičiau sveikti ir pareiškė viltį, kad netrukus vėl skaitys jo eilėraščius. — Ne, — tyliai atsakė Ivanas, — eilėraščių aš neberašysiu. Tardytojas mandagiai šyptelėjo, pareiškė esąs įsitikinęs, kad poetas šiuo metu tik apimtas tam tikros depresijos, tačiau viskas greitai praeisią.

— Ne, — atsiliepė Ivanas, žvelgdamas ne į tardytoją, o į gęstantį tolybėje dangaus skliautą, — tai niekuomet nepraeis. Eilėraščiai, kuriuos aš rašiau, — prasti. Dabar aš tai supratau.

Tardytojas paliko Ivanušką, gavęs itin svarbių žinių. Einant nuo siūlo galo prie jo pradžios, pagaliau pavyko nusigauti iki to šaltinio, nuo kurio ir pasklido į šalis visi įvykiai. Tardytojas neabejojo, kad tie įvykiai prasidėjo nuo žmogžudystės prie Patriarcho tvenkinių. Žinia, nei Ivanuška, nei tasai languotašvarkis nestūmė po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT’o pirmininko, niekas, taip sakant, nepavartojo fizinės jėgos.

Tačiau tardytojas buvo įsitikinęs, kad Berliozas puolė po tramvajumi (arba griuvo po juo) paveiktas hipnozės.

Taigi medžiagos susikaupė apsčiai, paaiškėjo, ką ir kur reikia gaudyti. Tačiau blogiausia, kad pagauti buvo neįmanoma. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr.

50, be abejonės, kažkas buvo. Retkarčiais butas atsiliepdavo į telefono skambučius čia blerbiančiu, čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefono muzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kartą, įvairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant nė vieno kampo. Butas jau seniai kėlė įtarimą. Sekliai saugojo ne tik tarpuvartę ir kiemą, bet ir atsarginį išėjimą.

Sargybiniai lūkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Taip, butas Nr. 50 krėtė pokštus, bet nieko nebuvo galima padaryti.

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuošęs baronas Maigelis iškilmingai nužingsniavo į butą Nr. 50.

Buvo girdėti, kaip baronas įėjo vidun. Lygiai po dešimties minučių be jokių skambučių bute apsilankė ieškotojai, tačiau ne tik šeimininkų nerado, bet — tai buvo jau visai nesuprantama — neaptiko nė jokių barono Maigelio pėdsakų.

Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi šeštadienio ryto. Tuomet byla pasipildė naujais įdomiais duomenimis. Maskvos aerodrome nusileido šešiavietis keleivinis lėktuvas, atskridęs iš Krymo. Drauge su kitais keleiviais iš jo išlipo vienas keistas pilietis.

Tai buvo jaunas, tačiau siaubingai apšepęs, maždaug tris dienas nesiprausęs pilietis paraudusiomis, pilnomis išgąsčio akimis, be jokio bagažo, keistokai apsirengęs. Pilietis buvo su papacha, ant naktinių baltinių užsimetęs burką, o kojas įsispyręs į ką tik pirktas naujutėlaites melsvas kambarines šlepetes. Vos jis kopėtėlėmis nusileido iš lėktuvo kabinos, prie jo priėjo keli vyrai. Šis pilietis jau buvo laukiamas, ir netrukus neužmirštamasis Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas stojo prieš tardytojus. Jis pažėrė naujų duomenų. Dabar paaiškėjo, kad Volandas įsigavo į Varjetė, apsimetęs artistu ir užhipnotizavęs Stiopą Lichodejevą, o vėliau kažkaip sugebėjo švystelt i tą patį Stiopą iš Maskvos už dievai žino kiek kilometrų. Tad duomenų pagausėjo, tačiau lengviau nuo to nepasidarė, ko gero, pasidarė net truputį sunkiau, nes neliko abejonės, kad asmenį, krečiantį pokštus, panašius į tą, nuo kurio nukentėjo Stepanas Bogdanovičius, suimti bus nelengva. Beje, Lichodejevas jam pačiam prašant, buvo uždarytas į saugią kamerą, o prieš tardytojus stojo Varenucha, ką tik suimtas savo bute, į kurį sugrįžo beveik po dviejų parų. Nepaisydamas Azazelui duoto pažado daugiau nemeluoti, administratorius pradėjo kaip tik nuo melo. Tiesą sakant, griežtai smerkti jo nereikėtų. Juk Azazelas jam uždraudė meluoti ir plūstis telefonu, o šiuo atveju administratorius tuo aparatu nesinaudojo.

Klydinėdamas akimis į šalis, Ivanas Saveljevičius pareiškė, kad ketvirtadienį jis vienut vienas pasigėrė savo kabinete, paskui kažkur išėjo, o kur — neprisimena, kažkur dar išgėrė starkos, o kur — neprisimena, kažkur voliojosi patvoryje, o kur — taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratorius buvo įspėtas, kad tokiu kvailu ir beprasmišku elgesiu jis trukdo tardymui tirti svarbią bylą ir už tai jam, suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis į visas puses, ėmė virpančiu balsu šnibždėti, kad jis meluoja tik iš baimės, saugodamasis Volando šutvės keršto, kad šios šutvės naguose jis jau pabuvojo ir todėl prašosi, stačiai maldauja būti uždarytas šarvuotoje kameroje.