Meistras ir Margarita

Prokuratorius tyrinėjo atvestąjį godžiomis ir šiek tiek išgąstingomis akimis. Taip žiūrima į žmogų, apie kurį daug girdėjai, apie kurį ir pats jau galvojai ir kuris pagaliau pasirodo.

Atėjęs žmogus buvo kokių keturių dešimčių metų, juodbruvas, nudriskęs, aplipęs pridžiūvusiu purvu, žvelgė it vilkas iš padilbų. Žodžiu, jis buvo labai neišvaizdus ir veikiau panašus į miesto elgetą, kurių daugybė stumdosi šventyklos terasose arba triukšmingo ir nešvaraus Žemutinio Miesto turgaus aikštėse.

Ilgai truko tyla, ir ją sutrikdė keistas atvestojo žmogaus elgesys. Jis išbalo, susvyravo ir, jeigu nešvaria ranka nebūtų įsitvėręs stalo krašto, būtų nugriuvęs.

— Kas tau? — paklausė jį Pilotas.

— Nieko, — atsakė Levis Matas tarytum kažką nurydamas. Liesas, nuogas, murzinas jo kaklas išsipūtė ir vėl subliūško.

— Kas tau yra, atsakyk, — pakartojo Pilotas.

— Pavargau, — atsakė Levis Matas ir niūriai pažvelgė į grindis.

— Sėskis, — tarė Pilotas ir parodė į krėslą. Levis įtariai pažvelgė į prokuratorių, žengė link krėslo, išgąstingai pašnairavo į auksinius ranktūrius ir atsisėdo ne į krėslą, bet ant grindų šalia jo.

— Paaiškink, kodėl nesisėdai krėslan? — paklausė Pilotas.

— Aš purvinas, ištepsiu, — tarė Levis, nunėręs akis į žemę.

— Tuoj gausi valgyti.

— Aš nenoriu valgyti, — atsakė Levis.

— Kam meluoji? — tyliai paklausė Pilotas. — Juk tu nevalgęs visą dieną, o gal ir ilgiau.

Na, gerai, nevalgyk. Pasišaukiau tave, kad parodytum peilį, kurį turėjai.

— Kareiviai atėmė jį, kai vedė čionai, — paaiškino Levis ir niūriai pridūrė: — Grąžinkit jį man, turiu atiduoti šeimininkui, aš jį pavogiau.

— Kam?

— Virvėms perpjauti, — atsakė Levis.

— Markai! — šūktelėjo prokuratorius, ir kenturionas įžengė po kolonomis. — Duokite man jo peilį.

Kenturionas iš vieno dėklo, prisegto prie diržo, išsitraukė nešvarų duonriekį ir, padavęs jį prokuratoriui, pasišalino.

— O kur pavogei peilį?

— Duonos krautuvėje prie Hebrono vartų, įėjus į miestą, iškart po kairei.

Pilotas žvilgtelėjo į plačius ašmenis, kažkodėl pabandė pirštu ar aštrus, ir pasakė:

— Dėl peilio nesirūpink, peilis bus grąžintas į krautuvę. O dabar man reikia štai ko:

parodyk chartiją, kurią visur nešiojiesi ir kurioje užrašyti Ješuos žodžiai.

Levis su neapykanta pažvelgė į Pilotą ir taip nuožmiai išsišiepė, kad jo veidas pasidarė tiesiog bjaurus.

— Viską norit atimti? Net paskutinį turtą? — paklausė jis.

— Aš nesakiau tau — atiduok, — tarė Pilotas, — aš pasakiau — parodyk.

Levis pasirausė užantyje ir išsitraukė pergamento ritinėlį. Pilotas paėmė jį, išvyniojo, pasitiesė tarp šviestuvų ir prisimerkęs ėmė tyrinėti sunkiai įskaitomus rašalu rašytus ženklus. Sunku buvo suprasti tas prikeverzotas eilutes, ir Pilotas, raukydamas kaktą, lenkėsi prie pat pergamento, vedžiojo pirštu. Jam vis dėlto pasisekė išsiaiškinti, kad čia surašyti tarpusavy visai nesusiję posakiai, kažkokios datos, ūkiniai reikalai ir poezijos nuotrupos. Kai ką Pilotas perskaitė: „Mirties nėra… Vakar mes valgėme saldžius ankstyvuosius bakurotus…“ Nuo įtampos visaip raukydamasis, Pilotas markstėsi ir skaitė: „Mes išvysime tyrą gyvojo vandens upę… Žmonija žvelgs į saulę pro skaidrų kristalą…“ Staiga Pilotas krūptelėjo. Paskutinėse pergamento eilutėse jis išskaitė žodžius:

„…didesnės ydos… bailumą“.

Pilotas susuko pergamentą ir staigiu judesiu padavė jį Leviui.

— Imk, — tarė jis ir patylėjęs pridūrė: — Tu, kaip matau, esi knygius, ir nėra ko tau vienišam vaikščioti elgetos drabužiais, be pastogės. Cezarėjoje turiu didelę biblioteką, esu labai turtingas ir noriu priimti tave į tarnybą. Tu skaitysi ir saugosi papirusus, būsi sotus ir aprengtas.

Levis atsistojo ir pasakė:

— Ne, aš nenoriu.

— Kodėl? — apniukusiu veidu paklausė prokuratorius. — Aš tau nemalonus, tu manęs bijai?

Ta pati negera šypsena iškreipė Levio veidą ir jis tarė: — Ne, todėl, kad tu manęs bijosi. Tau bus nelabai lengva žiūrėti man į akis dabar, kai užmušei jį.

— Tylėk, — atsakė Pilotas, — imk pinigų.

Levis neigiamai papurtė galvą, o prokuratorius vėl prabilo:

– Žinau, tu laikai save Ješuos mokiniu, bet aš tau pasaky siu, kad neperpratai nieko, ko jis tave mokė. Jeigu būtum šio to išmokęs, būtinai ką nors priimtum iš manęs. Atmink, kad jis prieš mirtį pasakė, jog nieko nekaltina, — Pilotas reikšmingai pakėlė pirštą, Piloto veidas trūkčiojo. — Ir pats jis ką nors būtų priėmęs. Tu kietaširdis, o jis toks nebuvo. Kur tu eisi?

Levis ūmai prisiartino prie stalo, įsirėmė į jį abiem rankom ir, degančiomis akimis žvelgdamas į prokuratorių, sušnibždėjo:

– Žinok, igemone, kad aš Jeršalaime papjausiu vieną žmo gų. Noriu tau tai pasakyti, idant žinotum, kad kraujo dar bus.

— Aš irgi žinau, kad kraujo dar bus, — atsakė Pilotas, — savo žodžiais manęs nenustebinsi. Tu, žinoma, nori papjauti mane?

— Tavęs papjauti man nepavyks, — atsakė Levis, šiepdamas dantis, — aš ne toks kvailys, kad šito tikėčiausi, bet aš papjausiu Judą iš Kiriato, tam reikalui aš paskirsiu visą savo likusį gyvenimą.

Dabar prokuratoriaus akys nušvito iš pasitenkinimo, ir jis, pirštu pasivadinęs Levį Matą arčiau, pasakė:

– Šito padaryti tau nepavyks, nesivargink. Juda šiąnakt jau papjautas.

Levis atšoko nuo stalo ir, dairydamasis paklaikusiomis akimis, suriko:

— Kas tai padarė?

— Nepavyduliauk, — išsišiepęs atsakė Pilotas ir pasitrynė rankas, — manau, kad jis turėjo daugiau gerbėjų, ne vien tave.

— Kas tai padarė? — kuždomis pakartojo Levis.

Pilotas atsakė:

— Tai padariau aš.

Levis prasižiojo, įbedė į prokuratorių paklaikusį žvilgsnį, o šis tarė:

– Žinoma, padaryta nedaug, bet vis dėlto tai padariau aš, — ir pridūrė: — Na, o dabar priimsi ką nors?

Levis pagalvojo, atlėgo ir galų gale tarė:

— Liepk man duoti švaraus pergamento gabalą.

Praėjo valanda. Levio rūmuose nebebuvo. Dabar priešaušrio tylą trikdė tik tylūs sargybinių žingsniai sode. Mėnulis sparčiai bluko, kitame dangaus pakraštyje buvo matyti balkšva aušrinės žvaigždės dėmelė. Šviestuvai seniai užgeso. Guolyje gulėjo prokuratorius. Pasikišęs po skruostu ranką, jis miegojo ir alsavo be garso. Šalia miegojo Banga.

Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

XXVII skyrius

BUTO NR. 50 GALAS

Kai Margarita perskaitė paskutiniuosius romano žodžius „…Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas“, — atėjo rytas.

Buvo girdėti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio šakose linksmai šnekučiavo smagūs žvirbliai.

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kiek nestulbino tai, kad naktį ji praleido antgamtinėje aplinkoje.

Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir turėtų būti.

Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsit iesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo. Tyloje skendėjo pusrūsio kambariai, tyloje skendėjo visas mažas namelis, ramu buvo nuošaliame skersgatvėlyje.

Tačiau tuo metu, auštant šeštadienio rytui, nemiegojo visas aukštas vienoje Maskvos įstaigoje, ir jo langai, atgręžti į didelę asfaltuotą aikštę, kurią valė šepečiais specialios mašinos, triukšmingai važinėjančios skersai išilgai, švietė ryškia šviesa, užgožusia tekančios saulės šviesą.