Meistras ir Margarita

— O kas toji Anuška?

Šis klausimas truputį sutrikdė Ivaną, jo veidas trūktelėjo.

— Anuška čia visai nesvarbi, — prašneko jis, pradėdamas nervintis, — velniai žino, kas ji tokia. Stačiai kažkokia kvaiša iš Sodų gatvės. Svarbu tai, kad jis iš anksto, suprantat, iš anksto žinojo apie saulėgrąžų aliejų! Ar jūs suprantat?

— Puikiausiai suprantu, — rimtai atsakė Stravinskis ir, palietęs poeto kelį, pridūrė: — Nesijaudinkit ir pasakokit toliau. — Gerai, — tarė Ivanas, stengdamasis išlaikyti Stravinskio toną ir karčios patirt ies jau pamokytas, kad tiktai ramybė gali jam pagelbėti, — taigi šitas baisus tipas, apsimetęs konsultantu, turi kažkokią nepaprastą galią… Tarkim jį vejiesi, o pavyti negali. O su juo dar vaikštinėja porelė, irgi savaip šauni: kažkoks ilgšis su išmuštais stiklais ir neįtikėtino didumo katinas, kuris pats vienas važinėjasi tramvajum. Be to, — niekieno nestabdomas Ivanas ėmė kalbėti kaskart vis karščiau ir įtikinamiau, — jis pats buvo Poncijaus Piloto balkone, čia nėra jokių abejonių. Ką visa tai reiškia? A? Jį reikia nedelsiant suimti, antraip jis pridarys neįsivaizduojamų bėdų.

— Vadinasi, jūs ir siekiate, kad jis būtų suimtas? Ar teisingai supratau? — paklausė Stravinskis.

„Protingas, — pagalvojo Ivanas, — reikia pripažinti, kad ir tarp inteligentų pasitaiko protingų kaip reta žmonių. Niekaip nepaneigsi!“ Ir atsakė:

— Visai teisingai! Patys pagalvokit — kaip aš galiu to nesiekti? O jūs mane štai per prievartą uždarėt čionai, kaišiojat į akis lemputę, maudot vonioje, klausinėjat kažkokių niekų apie dėdę Fiodorą!.. O jis jau seniai po žeme! Reikalauju nedelsiant paleisti mane.

— Na ką gi, puiku, puiku! — atsiliepė Stravinskis. — Štai viskas ir paaiškėjo. Iš tiesų, kokia prasmė laikyti ligoninėje sveiką žmogų? Gerai. Aš nedelsdamas paleisiu jus iš čia, jeigu jūs man pasakysit, kad esat normalus. Ne įrodysit, o tik pasakysit. Taigi, jūs normalus?

Stojo visiška tyla, ir apkūni moteris, kuri rytą slaugė Ivaną, su didžia pagarba pažvelgė į profesorių, o Ivanas dar kartą pagalvojo: „Tikrai protingas“.

Profesoriaus pasiūlymas jam labai patiko, tačiau atsakyti jis neskubėjo, raukydamas kaktą, vis galvojo ir galvojo, kol pagaliau tvirtai pasakė:

— Aš — normalus.

— Na, ir puiku! — su palengvėjimu ir džiugiai sušuko Stravinskis. — O jeigu taip, pamėginkime galvoti logiškai. Peržvelkime vakarykštę jūsų dieną, — jis pasisuko, ir kažkas jam kaipmat padavė Ivano popierius. — Ieškodamas nepažįstamo žmogaus, kuris jums prisistatė kaip Poncijaus Piloto pažįstamas, jūs vakar padarėte štai ką, — Stravinskis ėmė lenkti savo ilgus pirštus, žvilgčiodamas čia į lapą, čia į Ivaną, — pasikabinote ant krūtinės šventą paveikslėlį. Buvo taip?

— Buvo, — niūriai linktelėjo Ivanas.

— Griuvote nuo tvoros, susižalojote veidą. Taip? Atėjote į restoraną vienais apatiniais, rankoje nešdamas degančią žvakę, ir restorane sumušėte žmogų. Čionai jus atvežė surištą.

Patekęs čia, jūs skambinote į miliciją ir prašėte atsiųsti kulkosvaidžių. Paskui bandėte iššokti pro langą. Taip? Kyla klausimas: ar galima, taip elgiantis, ką nors pagauti arba suimti? Ir jeigu jūs normalus žmogus, tai pats atsakysite: nieku gyvu. Jūs norite išeiti iš čia? Prašom. Bet leiskite paklaust i, kur jūs vyksite?

– Žinoma, į miliciją, — atsakė Ivanas nebe taip tvirtai ir truputėlį sutrikęs nuo profesoriaus žvilgsnio.

— Tiesiai iš čia?

— Aha.

— O namo neužsuksite? — skubiai paklausė Stravinskis.

— Nėra kada! Kol aš namo važinėsiu, jis paspruks!

— Gerai. O apie ką pirmiausia milicijoje kalbėsit?

— Apie Poncijų Pilotą, — atsakė Ivanas Nikolajevičius, ir jo akys apsitraukė pilkšva miglele. — Na, ir puiku! — sušuko įtikintas Stravinskis ir, kreipdamasis į palydovą su barzdele, paliepė: — Fiodorai Vasiljevičiau, prašom išleisti pilietį Benamį į miestą. Bet šio kambario neužimkit, patalynės galit nekeisti. Po dviejų valandų pilietis Benamis vėl grįš čionai. Na ką gi, — kreipėsi jis į poetą, — sėkmės jums nelinkiu, nes ta sėkme nė per nago juodymą netikiu. Iki greito pasimatymo! — ir jis atsistojo, o jo palyda sujudėjo.

— O kodėl aš vėl grįšiu čionai? — sunerimęs paklausė Ivanas.

Stravinskis, sakytumei būtų laukęs šio klausimo, tuoj pat vėl atsisėdo ir prašneko:

— O todėl, kad vos pasirodysit vienomis apatinėmis milicijoje ir pareikšite, kad matėte žmogų, asmeniškai pažinojusį Poncijų Pilotą, — jus akimirksniu atveš čionai, ir jūs vėl atsidursite šitame pačiame kambaryje.

— Kuo čia dėtos apatinės kelnės? — dairydamasis sumišusiu žvilgsniu paklausė Ivanas.

— Svarbiausia, aišku, Poncijus Pilotas. Bet ir apatinės kelnės daug ką lems. Juk valdiškus drabužius mes iš jūsų atimsime ir grąžinsime apdarus, su kuriais atvykote. O pas mus jūs buvote atvežtas su apatinėmis kelnėmis. Ir namo, beje, užsukti neketinate, nors aš jums apie tai užsiminiau. Paskui Pilotas… ir viskas bus aišku!

Ir čia keistas dalykas nutiko Ivanui Nikolajevičiui. Jo valia sakytum suskilo, jis pasijuto esąs menkas, reikalingas patarties.

— Tai ką man daryti? — šį sykį jau baikščiai paklausė jis.

— Na, ir puiku! — atsiliepė Stravinskis. — Tai pats protingiausias klausimas. Dabar aš pasakysiu, kas jums iš tikrųjų nutiko. Vakar kažkas jus smarkiai išgąsdino ir sujaukė galvą pasakojimu apie Poncijų Pilotą ir visus kitus dalykus. Ir štai jūs, susinervinęs ir iškamuotas žmogus, leidotės per miestą, pasakodamas apie Poncijų Pilotą. Suprantama, kad visi jus palaikė pamišėliu. Dabar išgelbėti jus gali tik vienas dalykas — visiška ramybė. Ir jūs privalote likti čia.

— Tačiau jį būtina pagauti! — tiesiog maldaudamas sušuko Ivanas.

— Gerai, tačiau kam lakstyti pačiam? Išdėstykite popieriuje viską, kuo įtariate ir kaltinate tą žmogų. Nėra paprastesnio dalyko, kaip perduoti jūsų pareiškimą kur reikalinga, ir jeigu tai iš tikrųjų nusikaltėlis, viskas paaiškės labai greitai. Tačiau su viena sąlyga: neapsunkinkite sau galvos ir kuo mažiau galvokite apie Poncijų Pilotą. Maža ką galima papasakoti! Ne viskuo reikia tikėti.

— Supratau! — ryžtingai pareiškė Ivanas. — Prašom duoti man popieriaus ir plunksną.

— Duokite popieriaus ir trumpą pieštuką, — paliepė Stravinskis storajai moteriai, o Ivanui taip tarė: — Bet šiandien patariu nerašyti.

— Ne, ne, šiandien, būtinai šiandien, — susijaudinęs sušuko Ivanas.

— Na gerai. Tik nepervarginkit smegenų. Nepavyks šiandien, pavyks rytoj.

— Jis pabėgs!

— O ne, — tvirtai pareiškė Stravinskis, — niekur jis nepabėgs, aš garantuoju. Ir atsiminkite, kad mes jums visokeriopai padėsim, kitaip jums nieko neišeis. Girdite mane?

— staiga reikšmingai paklausė Stravinskis ir pastvėrė abi Ivano Nikolajevičiaus rankas.

Laikydamas jas savosiose, jis įsmeigė žvilgsnį Ivanui į akis ir ėmė kartoti: — Mes jums padėsime… girdite mane?.. Mes jums padėsime… Mes jums padėsime… Jums palengvės.

Čia tylu, ramu… Mes jums padėsime…

Ivanas Nikolajevičius nelauktai nusižiovavo, jo veido bruožai sušvelnėjo.

— Taip, taip, — tarė jis tyliai. — Na, ir puiku! — savo papratimu užbaigė pokalbį Stravinskis ir pakilo. — Iki pasimatymo! — jis paspaudė Ivanui ranką ir jau išeidamas atsigręžė į palydovą su barzdele ir pasakė:

— Tiesa, o deguonį pabandykit… ir vonias.

Po kelių sekundžių priešais Ivaną nebebuvo nei Stravinskio, nei palydos. Už grotuoto lango vidudienio saulėje gražiai švietė smagus pavasariškas pušynas aname krante, o truputėlį arčiau tviskėjo upė.