Meistras ir Margarita

IX skyrius

KOROVJOVO DARBELIAI

Sodų gatvės namo Nr. 302 bis, kuriame gyveno velionis Berliozas, gyventojų komiteto pirmininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus buvo prislėgtas sunkių rūpesčių, prasidėjusių praeitą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį.

Vidurnaktį, kaip mes jau žinome, į tą namą atvyko komisija, kurioje dalyvavo Želdybinas, iškvietė Nikanorą Ivanovičių, pranešė apie Berliozo mirtį ir drauge su juo nuėjo į butą Nr. 50.

Tenai buvo užantspauduoti velionio rankraščiai ir daiktai. Nei ateinančios namų darbininkės Grunios, nei plevėsos Stepano Bogdanovičiaus tuo metu bute nebuvo.

Komisija Nikanorui Ivanovičiui pareiškė, kad velionio rankraščius ji pasiims peržiūrėti, kad velionio gyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvęs juvelyro našlės kabinetas, svetainė ir valgomasis), perduodami gyventojų komiteto žinion, o velionio daiktai paliekami saugoti minėtame plote, kol atsiras paveldėtojai.

Žinia apie Berliozo žūtį pasklido po visą namą neapsakomai greitai, ir nuo septynių ryto gyventojai pradėjo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys užeidinėti, nešini pareiškimais, kuriais buvo reiškiamos pretenzijos į velionio gyvenamą plotą. Per dvi valandas Nikanoras Ivanovičius priėmė trisdešimt du tokius pareiškimus.

Ko tik juose nebuvo — maldavimai, grasinimai, paskalos, šmeižtai, pažadai susiremontuoti butą savo lėšomis, skundai dėl nepakeliamos ankštumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarp pareiškimų buvo meniniu įtaigumu sukrečiantis aprašymas koldūnų vagystės, įvykusios bute Nr.31, kai vagis koldūnus susigrūdo tiesiog į švarko kišenę, du pažadai baigti gyvenimą savižudybe ir vienas prisipažinimas apie slepiamą nėštumą.

Atėjusieji kviesdavosi Nikanorą Ivanovičių į prieškambarį, griebdavo jį už rankovės, kažką kuždėdavo, merkdavo akį ir žadėdavo nelikti skolingi.

Ši kančia tęsėsi ligi pirmos valandos, kol Nikanoras Ivanovicius paprasčiausiai pabėgo iš savo buto, norėdamas pasislėpti palei vartus esančioje valdybos kontoroje, tačiau, išvydęs, kad ten jo irgi laukia prašytojai, spruko ir iš tenai. Šiaip taip atsikratęs per asfaltuotą kiemą jam pavymui sekusių žmonių, Nikanoras Ivanovičius nėrė į šeštąjį įėjimą ir užlipo į penktą aukštą, kur ir buvo tas nelemtas butas Nr. 50.

Atsikvėpęs laiptų aikštelėje, tuklus Nikanoras Ivanovičius paskambino, tačiau durų niekas neatidarė. Jis paskambino dar kelis sykius, pradėjo niurzgėti ir patyliukais keiksnoti. Bet ir tada durys neatsivėrė. Nikanoro Ivanovičiaus kantrybė trūko, ir jis, išsitraukęs iš kišenės ryšulį raktų dublikatų, priklausančių namų valdybai, tvirta valdžios ranka atsirakino duris ir įėjo.

— Ei, moteriške! — riktelėjo Nikanoras Ivanovičius apytamsiame prieškambaryje. — Kuo tu ten vardu? Berods Grunia? Tavęs nėra?

Niekas neatsiliepė.

Tada Nikanoras Ivanovičius nulupo nuo kabineto durų antspaudą, išsiėmė iš portfelio sulankstomą metrą ir žengė į kabinetą. Žengti žengė, bet tuoj pat apstulbintas sustojo tarpduryje ir net krūptelėjo.

Prie velionio stalo sėdėjo nepažįstamas, perkaręs ir ištįsęs pilietis languotu švarkeliu, žokėjiška kepurėle, užsikabinęs ant nosies pensnė… na, žodžiu, tas pats.

— Kas jūs toks būsite, pilieti? — persigandęs paklausė Nikanoras Ivanovičius.

— Vai! Nikanoras Ivanovičius, — blerbiančiu tenoru suriko nematytasis pilietis ir pašokęs netikėtai griebė spausti pirmininko ranką. Šitoks pasisveikinimas nėmaž nenudžiugino Nikanoro Ivanovičiaus.

— Atleiskite, — prašneko jis įtariai, — kas jūs toks būsite? Jūs — oficialus asmuo?

— Ak, Nikanorai Ivanovičiau! — jausmingai surypavo nepažįstamasis. — Kas yra oficialus asmuo, kas neoficialus? Viskas priklauso nuo to, kaip į šį klausimą pažiūrėsi.

Viskas, Nikanorai Ivanovičiau, sąlygiška ir netvirta. Šiandien aš neoficialus asmuo, o rytoj, žiūrėk, oficialus! O pasitaiko ir atvirkščiai, Nikanorai Ivanovičiau. Ir dar kaip pasitaiko!

Šitie samprotavimai namų valdybos pirmininko negalėjo patenkinti. Būdamas iš prigimt ies apskritai įtarus, jis nusprendė, kad gražbyliaujantis priešais jį pilietis yra kaip tik neoficialus, o veikiausiai ir visai pašalinis asmuo.

— Bet kas gi jūs toks? Jūsų pavardė? — vis rūsčiau kvotė pirmininkas, net ėmė pult i nepažįstamąjį.

— Mano pavardė, — nė truputėlio nesutrikdytas rūstumo, atsakė pilietis, — tarkime, Korovjovas. Nikanorai Ivanovičiau, o gal norėtumėte pasivaišinti? Be ceremonijų! Ką?

— Atsiprašau, — stačiai tūždamas prašneko Nikanoras Ivanovičius, — apie kokias vaišes čia kalbat! (Nors ir nemalonu, bet norime pripažinti, kad Nikanoras Ivanovičius buvo gana šiurkštus žmogus.) — Velionio kambariuose būti draudžiama! Ką jūs čia veikiate?

— Sėskitės, Nikanorai Ivanovičiau, sėskitės! — nė kiek neprarasdamas savitvardos suriko piliet is ir ėmė pataikaujamai strakalioti aplink, siūlydamas pirmininkui kėdę.

Galutinai įdūkęs Nikanoras Ivanovičius atstūmė kėdę ir suriaumojo:

— Kas jūs per vienas?

— Aš, tamstele, esu vertėjas, aptarnaujant is užsienietį, kuris šį butą pasirinko sau rezidencija, — prisistatė Korovjovu pasivadinęs žmogėnas ir kaukštelėjo šviesiai rudų nevalytų batų kulnais.

Nikanoras Ivanovičius išsižiojo. Kažkokio užsieniečio, ir dar su vertėju, pasirodymas šiame bute jam buvo didžiausias siurprizas, ir jis pareikalavo pasiaiškinti.

Vertėjas noriai viską paaiškino. Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas maloniai pakvietęs poną Volandą, užsienio artistą, kol truks jo gastrolės, maždaug savaitę, pagyventi savo bute ir apie tai vakar laišku pranešęs Nikanorui Ivanovičiui, prašydamas laikinai priregistruoti užsienietį, kol jis pats ilsėsis Jaltoje.

— Nieko jis man nerašė, — pasakė suglumęs pirmininkas. — O jūs pasirauskite savo portfelyje, Nikanorai Ivanovičiau, — lipšniai pasiūlė Korovjovas.

Gūžtelėjęs pečiais Nikanoras Ivanovičius pravėrė portfelį ir rado jame Lichodejevo laišką.

— Kaip čia aš jį pamiršau? — įbedęs buką žvilgsnį į atplėštą voką, sumurmėjo Nikanoras Ivanovičius.

— Visko pasitaiko, visko pasitaiko, Nikanorai Ivanovičiau! — ėmė tratėti Korovjovas. — Išsiblaškymas, išsiblaškymas ir nuovargis, ir padidėjęs kraujo spaudimas, mielasis drauguži Nikanorai Ivanovičiau! Aš ir pats siaubingai išsiblaškęs. Kada nors prie taurelės papasakosiu jums keletą nutikimų iš savo biografijos, leipsite iš juoko!

— Tai kada Lichodejevas išvyksta į Jaltą?!

— Jis jau išvyko, išvyko! — sušuko vertėjas. — Jis jau lekia, jei norit žinoti! Jis jau velniaižin kur! — čia vertėjas sumosavo rankomis lyg malūno sparnais.

Nikanoras Ivanovičius pareiškė, kad jam būtina asmeniškai pasimatyti su užsieniečiu, tačiau vertėjas užprotestavo: tai neįmanoma. Užimtas. Dresuoja katiną.

— Katiną, jei pageidaujate, galiu parodyti, — pasiūlė Korovjovas.

Pasimatyti su katinu savo ruožtu atsisakė Nikanoras Ivanovičius, o vertėjas bemat pateikė pirmininkui netikėtą, tačiau labai įdomų pasiūlymą.

Kadangi ponas Volandas nieku gyvu nenori gyventi viešbutyje ir yra įpratęs gyventi plačiai ir erdviai, tai gal gyventojų komitetas galėtų savaičiukei, kol truks Volando gastrolės Maskvoje, išnuomoti jam visą butą, kitaip tariant, ir velionio kambarius?

— Juk jam vis viena, numirėliui, — pašnibždomis švokštė Korovjovas, — juk pats suprantat, Nikanorai Ivanovičiau, kad jam šitas butas nereikalingas.

Gerokai sutrikęs, Nikanoras Ivanovičius paprieštaravo, kad, girdi, užsieniečiai turi gyventi „Metropolyje“, o ne privačiuose butuose…

— Sakau jums, kaprizingas kaip velnias! — sušnibždėjo Korovjovas. — Nenori, ir baigta!

Nemėgsta viešbučių! Šit kaip man jie visi įsiėdė, tie inturistai — nuoširdžiai pasiguodė Korovjovas, brūkštelėjęs pirštu per savo gyslotą kaklą. — Patikėkit, baigia galutinai nukamuoti! Atvažiuoja toksai… arba šnipinėti puola kaip šunsnukis, arba visus nervus savo įgeidžiais ištampo: ir tas jam negerai, ir anas negerai!.. O jūsų komitetui, Nikanorai Ivanovičiau, iš to tik nauda, grynas pelnas. Pinigų jam negaila… — Korovjovas apsižvalgė, paskui šnibžtelėjo pirmininkui į ausį: — Milijonierius!