Meistras ir Margarita

Nors ir nusprendęs nesikalbėti su moterimi, Ivanas neiškentė ir, išvydęs, kaip iš blizgančio čiaupo į vonią plačia srove pliaupia vanduo, ironiškai tarė:

— Tai bent! Kaip „Metropolyje“!

— Nieko panašaus, — didžiuodamasi atsiliepė moteris, — kur kas geriau. Tokių įrengimų net užsieny niekur nėra. Pasižiūrėti mūsų klinikos specialiai atvažiuoja gydytojai ir mokslininkai. Pas mus kasdien lankosi inturistai.

Sulig žodžiu „inturistas“ Ivanas akimirksniu prisiminė vakarykštį konsultantą. Jis paniuro, piktai dėbtelėjo ir pasakė:

— Inturistai… Ko jūs visi tuos inturistus dievinate! Tarp jų, beje, visokiausių pasitaiko.

Aš, pavyzdžiui, vakar su tokiu susipažinau, kad neduokdie!

Ir vos nepradėjo pasakojimo apie Poncijų Pilotą, tačiau susilaikė, suprasdamas, kad moteriai nėra prasmės visko pasakoti, kad jinai vis vien jam negali padėti.

Išsimaudžiusiam Ivanui Nikolajevičiui bemat buvo paduota viskas, ko reikia vyrui po vonios: išlyginti baltiniai, ilgos apatinės kelnės, kojinės. Dar daugiau: atidariusi spintelės duris, moteris parodė vidun ir paklausė:

— Ką pageidaujate apsivilkti — chalatėlį ar pižamą?

Priverstinai prirakintas prie naujo būsto, Ivanas vos rankom neskėstelėjo dėl tokio moters nesivaržymo ir be žodžių dūrė pirštu į tamsiai raudoną bajinę pižamą.

Paskui Ivanas Nikolajevičius tuščiu nebyliu koridorium buvo nuvestas į neapsakomo didumo kabinetą. Nusprendęs viską, ką pamatys šiame nuostabiai įrengtame pastate, vertinti ironiškai, Ivanas tuoj pat mintyse pakrikštijo kabinetą „fabriku—virtuve“.

Ir buvo už ką. Čia stovėjo spintos ir stiklinės spintelės, pilnos blizgančių nikeliuotų instrumentų. Stovėjo nepaprastai sudėtingos konstrukcijos krėslai, kažkokios pilvotos lempos su švytinčiais gaubtais, galybė stiklainių ir dujinių degiklių, ir elektros laidų, ir visiškai niekam nežinomų prietaisų. Šiame kabinete Ivaną apspito trys žmonės — dvi moterys ir vienas vyras, visi baltai apsirengę. Pirmiausia Ivaną nusivedė į kamputį, prie stalelio, aiškiai nusprendę šį bei tą iškamantinėti.

Ivanas apsvarstė situaciją. Buvo trys išeitys. Nepaprastai gundė pirmoji: pult i prie šitų lempų ir visokių gudrių įtaisų ir visus juos po paraliais išdaužyti, šitaip protestuojant prieš tai, kad jis be reikalo čia uždarytas. Tačiau šiandienis Ivanas gerokai skyrėsi nuo vakarykščio, ir pirmoji išeit is jam pasirodė abejotina: ko gero, jie galutinai patikės, kad jis dūklus pamišėlis. Todėl tokį būdą Ivanas atmetė. Buvo antra išeitis: nedelsiant pradėti pasakoti apie konsultantą ir Poncijų Pilotą. Tačiau vakarykštė patirtis rodė, kad tuo pasakojimu niekas netiki arba supranta jį kažkaip iškreiptai. Todėl Ivanas atsisakė ir šios, nusprendęs pasirinkti trečiąją: užsisklęst i ir išdidžiai tylėti.

Iki galo įgyvendinti šio sumanymo nepavyko ir norom nenorom, kad ir šykščiai ir niauriai, teko atsakinėti į daugybę klausimų. Ir Ivanas buvo iškvostas iki panagių, turėjo papasakoti visą savo ankstesnį gyvenimą, net kada ir kaip sirgo skarlatina — o tai buvo prieš penkiolika metų. Prirašę visą puslapį, apvertė jį, ir moteris baltu chalatu ėmė klausinėti apie Ivano gimines. Prasidėjo kažkokia nuobodybė: kas mirė, kada ir nuo ko, ar negėrė, ar nesirgo venerinėmis ligomis, ir panašiai, ir panašiai. Galų gale paprašė papasakoti apie vakarykštį atsitikimą prie Patriarcho tvenkinių, tačiau smarkiai nekibo, pasakojimu apie Poncijų Pilotą nesistebėjo.

Tuomet moteris perleido Ivaną vyrui, ir tasai ėmėsi jo kitaip, ničnieko neklausinėjo. Jis išmatavo Ivano kūno temperatūrą, suskaičiavo pulsą, pažiūrėjo Ivanui į akis, pasišviesdamas kažkokia lempele. Paskui į pagalbą vyrui stojo antroji moteris ir pradėjo Ivaną neskaudžiai badyti kažkuo į nugarą, plaktukėlio rankena braižyti jam ant krūtinės kažkokius ženklus, stuksenti per kelius taip, kad net Ivano kojos šokinėjo, įdūrė į pirštą ir paėmė kraujo, įdūrė į alkūnės linkį, movė ant riešų kažkokias gumines apyrankes.

Ivanas tik karčiai šypsojosi ir mąstė, kaip kvailai ir keistai viskas išėjo. Tiktai pamanykit! Norėjo visus perspėti apie grėsmę, keliamą nežinomo konsultanto, veržėsi jį sulaikyti, o tepasiekė tiek, kad pakliuvo į kažkokį paslaptingą kabinetą ir dabar porino čia visokius niekus apie dėdę Fiodorą iš Vologdos, kuris gėrė iki žemės graibymo.

Siaubingai kvaila!

Galų gale Ivanas buvo paleistas ir palydėtas atgal į savo kambarį, kur gavo puodelį kavos, du minkštai virtus kiaušinius ir baltos duonos su sviestu.

Suvalgęs ir išgėręs viską, ką gavo, Ivanas nutarė laukti paties vyriausio šios įstaigos viršininko ir pareikalauti, kad šis skirtų jam deramą dėmesį ir grąžintų teisybę.

Ir jis sulaukė, sulaukė iškart po pusryčių. Netikėtai atsidarė Ivano kambario durys, ir pro duris suėjo daugybė žmonių baltais chalatais. Pirma visų ėjo kruopščiai nelyginant aktorius nusiskutęs maždaug keturiasdešimt penkerių metų itin mandagus vyras maloniomis, bet labai skvarbiomis akimis. Visa palyda rodė jam dėmesį ir pagarbą, tad jo pasirodymas buvo labai iškilmingas. „Kaip Poncijus Pilotas!“ — dingtelėjo Ivanui.

Taip, jis, be abejonės, buvo čia vyriausias. Jis prisėdo ant taburetės, o kiti liko stovėti.

— Daktaras Stravinskis, — prisistatė Ivanui ir maloniai pažvelgė į jį.

– Štai, Aleksandrai Nikolajevičiau, — negarsiai tarė vienas palydovas tvarkingai apkirpta barzdele ir padavė vyriausiam ligi juodumo prirašytą Ivano lapą.

„Ištisą bylą sukurpė!“ — pagalvojo Ivanas. O vyriausiasis įprastu žvilgsniu perbėgo lapą, suniurnėjo: „Aha, aha…“ ir pasikeitė su palydovais keliomis frazėmis, pasakytomis mažai girdėta kalba. „Ir lotyniškai kaip Pilotas šneka…“ — liūdnai pagalvojo Ivanas. Bet čia vienas žodis privertė jį krūptelėti, tai buvo žodis „šizofrenija“ — deja, jau vakar ištartas prakeiktojo užsieniečio prie Patriarcho tvenkinių.

— „Net ir tai žinojo!“ — su nerimu pagalvojo Ivanas.

Vyriausiasis, matyt, laikėsi taisyklės sutikti su viskuo ir džiaugtis viskuo, kad ir ką jam sakytų aplinkiniai, ir reikšti džiaugsmą žodžiais „puiku, puiku…“ — Puiku! — pasakė Stravinskis, grąžindamas kažkam lapą, ir kreipėsi į Ivaną: — Jūs poetas?

— Poetas, — niūriu balsu atsakė Ivanas ir pirmąsyk pajuto kažkokį nesuprantamą bodėjimąsi poezija, ir net savi eilėraščiai, šią akimirką atėję į galvą, jam kažkodėl pasirodė nemalonūs.

Suraukęs kaktą, jis savo ruožtu paklausė Stravinskį:

— Jūs — profesorius?

Stravinskis paslaugiai ir mandagiai linktelėjo.

— Ir jūs čia vyriausias? — neatlyžo Ivanas.

Stravinskis vėl linktelėjo.

— Man reikia su jumis pasikalbėti, — reikšmingai pasakė Ivanas Nikolajevičius.

— Aš tam ir atėjau, — atsiliepė Stravinskis.

– Štai koks reikalas, — pradėjo Ivanas, jausdamas, kad atėjo jo valanda, — mane paskelbė bepročiu, niekas nenori manęs išklausyti!..

— O ne, mes kuo įdėmiausiai jus išklausysim, — rimtu tonu nuramino Ivaną Stravinskis, — ir nieku gyvu neleisim paskelbti jūsų bepročiu.

— Tada klausykit: vakar vakare prie Patriarcho tvenkinių aš sutikau paslaptingą asmenį, užsienietį ne užsienietį, kuris iš anksto žinojo apie Berliozo mirtį ir savo akim buvo matęs Poncijų Pilotą.

Palydovai be garso, nė nejudėdami, klausėsi poeto.

— Pilotą? Ar tai tą Pilotą, kuris gyveno Jėzaus Kristaus laikais? — prisimerkęs, įbedęs žvilgsnį į Ivaną, pasiteiravo Stravinskis.

— Tą patį.

— Aha, — tarė Stravinskis, — o tasai Berliozas žuvo po tramvajum.

— Vakar mano akyse jį pervažiavo tramvajus ties Patriarcho tvenkiniais, o paslaptingasis pilietis…

— Poncijaus Piloto pažįstamas? — pasitikslino Stravinskis, matyt, pasižymintis nepaprasta nuovoka.

— Taip, — patvirtino Ivanas, atidžiai stebėdamas Stravinskį, — tai šit jis iš anksto pasakė, kad Anuška paliejo saulėgrąžų aliejų… O jisai kaip tik toje vietoje ir paslydo! Kaip jums patinka? — reikšmingai paklausė Ivanas, tikėdamasis savo žodžiais padaryti didelį efektą.

Tačiau jokio efekto nesulaukė, Stravinskis visai paprastai ėmė toliau klausinėti: