Meistras ir Margarita

— Taip! — pasigirdo ragelyje šaižus ir nemalonus Rimskio balsas.

— Sveiki, Grigorijau Danilovičiau, — tyliai prašneko Stiopa, — čia Lichodejevas. Štai koks reikalas… hm… hm… pas mane sėdi tasai… ė… artistas Volandas… Taigi… norėjau paklausti, kaip ten šį vakarą?.. — A, juodasis magas! — atsiliepė ragelyje Rimskis. — Afišos tuojau bus gatavos.

— Aha, — silpnu balsu numykė Stiopa, — na, iki pasimatymo…

— O jūs greit atvažiuosit? — paklausė Rimskis.

— Už pusvalandžio, — atsakė Stiopa ir, pakabinęs ragelį, Nuspaudė rankomis plyštančią galvą. Ajajai, kokia bjauri istorija! Kas gi atsitiko atminčiai, piliečiai? A?

Vis dėlto ilgiau stypsoti prieškambaryje buvo nepatogu, ir Stiopa beregint apmetė tokį planą: visomis išgalėmis slėpti savo neįtikėtiną užmaršumą, o dabar pirmiausia gudriai iškamantinėti užsienietį, ką gi jis žada parodyti šį vakarą Stiopai patikėtame teatre?

Stiopa nusisuko nuo aparato ir ūmai tinginės Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojo prieškambaryje, aiškiai išvydo kažkokį keistą tipelį — ilgą kaip žalgą ir su pensnė (ak, jeigu čia būtų buvęs Ivanas Nikolajevičius! Jis būtų iškart tą tipelį atpažinęs!). O tas pasirodė ir bemat dingo. Sunerimęs Stiopa pažvelgė tolėliau į prieškambarį ir antrąsyk svirstelėjo, nes veidrodyje praėjo ir taip pat dingo didžiulis juodas katinas.

Stiopai nusmelkė širdį, jis susverdėjo.

„Kas čia dabar? — pagalvojo jis. — Nejau kraustausi iš proto? Iš kur tie atspindžiai?!“ Jis apsidairė po prieškambarį ir išsigandęs sušuko:

— Grunia! Koks čia katinas pas mus šlaistosi? Iš kur jis atsirado? Ir kas dar čia su juo?!

— Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanovičiau, — atsiliepė balsas, bet ne Grunios, o svečio iš miegamojo, — tai mano katinas. Nurimkite. O Grunios nėra, aš išsiunčiau ją į Voronežą.

Jinai skundėsi, kad jūs neišleidžiate jos atostogų.

Šitie žodžiai buvo tokie netikėti ir keist i, jog Stiopa nusprendė, kad jis prastai nugirdo.

Be galo suglumęs jis ristute įlėkė į miegamąjį ir sustingo ant slenksčio. Jo plaukai šoktelėjo piestu, o kaktą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.

— Svečias miegamajame buvo jau nebe vienas, o su kompanija. Antrame krėsle sėdėjo tas pats tipas, kuris pasivaideno prieškambaryje. Dabar jis buvo gerai matyti: ūsai it plunksnikės, vienas pensnė stiklas spingčioja, o antrojo visai nėra. Bet miegamajame galėjai išvysti dar baisesnių dalykų: ant minkštos kėdutės, kadaise priklausiusios juvelyro našlei, išsidrėbęs vampsojo kažkas trečias, būtent — siaubingo dydžio juodas katinas, vienoje letenoje laikąs taurelę degtinės, o kitoje šakutę, ant kurios buvo spėjęs pasimauti marinuotą grybą.

Miegamajame šviesos ir taip buvo maža, o dabar Stiopai pradėjo darytis tamsu akyse.

„Štai kaip, pasirodo, kraustomasi iš proto!“ — pamanė jis ir griebėsi durų staktos.

— Kaip matau, brangusis Stepanai Bogdanovičiau, jūs truputėlį nustebęs? — pasiteiravo Volandas dantimis kalenantį Stiopą. — O stebėtis juk nėra kuo. Tai mano svita.

Čia katinas išgėrė degtinės, ir Stiopos ranka ėmė slysti stakta žemyn.

— Ir tai svitai būtina kur nors gyventi, — aiškino Volandas, — taigi kai kas iš mūsų šiame bute nereikalingas. Ir man regis, kad nereikalingas kaip tik jūs!

— Jis, jis! — ožio balsu subliuvo languotasis ilgšis, — apskritai jis paskutiniu metu krečia baisias kvailystes. Girtuokliauja, naudodamasis padėtimi kimba prie moterų, nė velnio neveikia, o ką gali veikti, jeigu visiškai nesusigaudo apie reikalus, kurie jam patikėti.

Viršininkams akis muilina!

— Tuščiai valdišką mašiną gainioja! — apskundė Stiopą ir katinas, žiautarodamas grybą.

Ir tą akimirką, kai Stiopa, jau susmukęs ant grindų, nusilpusia ranka grabinėjo staktą, bute pasirodė ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai iš veidrodžio kambarin įžengė mažas, tačiau nepaprastai pečiuitas žmogelis su katiliuku ant galvos ir styrančia iš burnos iltimi, bjaurojančia ir taip jau šlykščią jo fizionomiją. Jis buvo rusvais, net ugniniais plaukais.

— Aš, — įsiterpė į pokalbį tasai atvykėlis, — apskritai nesuprantu, kaip jis tapo direktorium, — čia rusvaplaukis ėmė vis labiau sniaukroti pro nosį. — Jis toks pat direktorius kaip aš archijerėjus.

— Tu nepanašus į archijerėjų, Azazelai, — tarstelėjo katinas, dėdamasis į lėkštę dešrelių.

— Aš ir sakau, — susniaukrojo rusvaplaukis ir, atsigręžęs į Volandą, pagarbiai pridūrė: — Leiskite, mesire, išdanginti jį velniop iš Maskvos.

– Škac!! — pašiaušęs šerius, ūmai sukniaukė katinas.

Ir staiga miegamasis ėmė suktis Stiopos akyse, jis trenkėsi galva į staktą ir, netekdamas sąmonės, dar pagalvojo: „Mirštu…“ Bet jis nenumirė. Pravėręs akis, pamatė, kad sėdi ant kažkokių akmenų. Šalia kažkas šniokštė. Kai atsimerkė kaip reikiant, išvydo, kad šniokščia jūra, dar daugiau — kad bangos dūžta prie prie jo kojų ir kad, trumpai tariant, jis sėdi pačiam molo gale, kad apačioje tviska žydrabangė jūra, o užpakalyje ant kalno — gražus miestas.

Nesusigaudydamas, kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis, Stiopa atsistojo virpančiom kojom ir patraukė molu į krantą.

Ant molo stovėjo kažkoks žmogus, rūkė ir spjaudė į vandenį. Klaikiu žvilgsniu pažiūrėjęs į Stiopą, jis liovėsi spjaudęs.

Tada Stiopa iškrėtė tokį triuką: atsiklaupė prieš nepažįsta—nuyj rukorių ir tarė:

— Maldauju jus, pasakykite, koks čia miestas?

— Kas čia dabar? — tarė kietaširdis rūkorius.

— Aš negirtas, — kimiai pasakė Stiopa, — aš sergu, man kažkas nutiko, aš sergu… Kur aš?

Koks čia miestas?..

— Na, Jalta…

Stiopa tyliai atsiduso, nugriuvo ant šono, dunkstelėjo galva į šiltą molo akmenį.

Sąmonė apleido jį.

VIII skyrius

PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA

Kaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubudęs po gilaus ir ilgo miego. Kurį laiką jis stengėsi susigaudyti, kaip pateko į tą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo ir baltomis užuolaidomis, už kurių švietė saulė.

Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadino prisiminimus apie Berliozo žūtį, tačiau šiandien jie Ivano taip baisiai nebesukrėtė. Išsimiegojęs Ivanas Nikolajevicius aprimo ir ėmė blaiviau mąstyti. Kurį laiką jis nejudėdamas gulėjo švarutėlėje, minkštoje ir patogioje lovoje su spyruoklėmis, o paskui išvydo šalia savęs mygtuką. Iš įpratimo be jokio reikalo viską čiupinėti Ivanas jį paspaudė. Benamis tikėjosi, kad, nuspaudus mygtuką, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, tačiau įvyko visai kas kita.

Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs, cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasis cilindras Ivaną apstulbino. Užrašą „Slaugė“ pakeitė užrašas „Pakvieskite gydytoją“.

— Hm… — sumykė Ivanas, nesugalvodamas, ką toliau daryti su šituo cilindru. Bet čia jam atsitiktinai pasisekė: pasirodžius žodžiui „Felčerė“, Ivanas antrąsyk paspaudė mygtuką. Cilindras tyliai skimbtelėjo, sustojo, užgeso, į kambarį įėjo apkūni simpatiška moteris švariu baltu chalatu ir tarė Ivanui:

— Labas rytas!

Ivanas neatsakė, manydamas, kad toks pasisveikinimas visai nederamas esamomis aplinkybėmis. Tik pagalvokit, įgrūdo sveiką žmogų ligoninėn ir dar apsimetinėja, kad taip ir reikia!

Tuo metu moteris lygiai tokia pat geraširdiška veido išraiška spustelėjo mygtuką, pakėlė aukštyn užuolaidą, ir į kambarį pro retus ir plonus pinučius, išsiraizgiusius ligi pat grindų, plūstelėjo šviesa. Už pinučių buvo balkonas, toliau vingiuotos upės pakrantė, o kitame upės krante — smagus pušynas.

— Prašom į vonią, — pakvietė moteris ir vienu rankos prisilietimu atvėrė vidinę sieną, už kurios buvo vonios kambarys ir puikiai įrengtas tualetas.