Meistras ir Margarita

Raiteliai sustabdė žirgus.

— Jūsų romanas perskaitytas, — tarė Volandas, atsisukęs į meistrą, — ir buvo pasakyta tik tiek, kad jis, deja, nebaigtas. Taigi man kilo noras parodyti jums romano herojų. Beveik du tūkstančius metų jis sėdi šioje aikštelėje ir miega, tačiau, stojus mėnulio pilnačiai, kaip matote, jį kankina nemiga. Ji kamuoja ne tik jį, bet ir jo išt ikimą sargybinį. Jei bailumas tikrai pati didžiausia yda, tai šuo, ko gero, dėl jo nekaltas. Drąsusis šuo bijojo vienintelio dalyko — audros. Na, ką gi, tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį.

— Ką jis kalba? — paklausė Margarita, ir visai ramiame jos veide šmėstelėjo užuojautos šešėlis.

— Jis kalba, — pasigirdo Volando balsas, — visada vieną ir tą patį, jis sako, kad ir mėnesienoje jam nėra ramybės ir kad jo pareigos blogos. Taip jis visada kalba, kai nemiega, o miegodamas mato vieną ir tą patį reginį — mėnesienos taką, ir nori eiti tuo taku, ir kalbėtis su suimtuoju Ha—Nocri, nes, kaip jis tvirtina, jis kažko nepasakė jam anuomet, labai seniai, keturioliktą pavasario mėnesio nisano dieną. Deja, tuo taku žengti jam kažkodėl nesiseka, o pas jį irgi niekas neateina. Taigi jam nėra kas daryti, tenka kalbėtis pačiam su savim. Beje, įvairumo dėlei, kalbėdamas apie mėnulį, jis neretai priduria, kad labiausiai už viską nekenčia savo nemirtingumo ir negirdėtos šlovės. Jis tvirtina, kad mielai apsikeistų likimais su nudriskusiu valkata Leviu Matu.

— Ar ne pernelyg didelė bausmė — dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną? — paklausė Margarita.

— Kartojasi istorija su Fridą? — tarė Volandas. — Nesijaudinkite, Margarita. Visur bus teisybė, taip sutvarkytas pasaulis.

— Paleiskite jį, — staiga šaižiu balsu riktelėjo Margarita taip, kaip rėkė tuomet, kai buvo ragana, ir to riksmo išjudintas kalnuose atskilo akmuo ir nudardėjo atbrailomis į bedugnę, dundėjimu drebindamas kalnus. Tačiau Margarita nesuprato, kas sukėlė dundesį — krintantis akmuo ar šėtoniškas juo kas. Šiaip ar taip, Volandas juokėsi, žiūrėdamas į Margaritą, ir kalbėjo:

— Nereikia kalnuose šūkauti, jis vis tiek pripratęs prie kalnų griūčių, jo tatai nebejaudina. Jums nereikia prašyti, Margarita, nes jam atleidimo jau paprašė tasai, su kuriuo jis taip trokšta pasikalbėti, — čia Volandas vėl atsigręžė į meistrą ir tarė: — Na ką gi, dabar galite baigti savo romaną viena fraze!

Ramiai stovėjęs ir žvelgęs į sėdintį prokuratorių meistras, rodės, tik to ir laukė. Jis sudėjo ruporu delnus ir sušuko taip garsiai, kad aidas sudrebino nykius ir nuogus kalnus:

— Tu laisvas! Laisvas! Jis tavęs laukia! Kalnai pavertė meistro balsą griausmu, ir nuo to griausmo patys sugriuvo. Dundėdamos nuvirto prakeiktosios uolų sienos. Liko tiktai aikštelė su akmeniniu krėslu. Ties juoda praraja, į kurią nugarmėjo uolos, sušvito neaprėpiamas miestas su aukštai iškilusiais tviskančiais stabais, kurių neužgožė suvešėjęs per tūkstančius šitų mėnesėtų naktų sodas.

Tiesiai į tą sodą nusileido prokuratoriaus išsvajotasis mėnesienos takas, ir pirmas taku pasileido smailaausis šuo. Žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, pakilo iš krėslo ir kažką suriko trūkčiojančiu kimiu balsu. Nebuvo įmanoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir ką jis rėkia. Jis puolė bėgti mėnesienos taku paskui savo ištikimąjį sargą.

— Man joti paskui jį? — nerimastingai paklausė meistras, trūktelėjęs pavadį.

— Ne, — atsakė Volandas, — kam vytis tai, kas jau baigta?

— Vadinas, tenai? — paklausė meistras, atsigręžė ir mostelėjo atgal, kur toli užnugaryje išaugo neseniai paliktas miestas su žaisliniais vienuolynų bokšteliais, su saulės purslais stikluose.

— Irgi ne, — atsakė Volandas, ir jo sodrus balsas nusroveno viršum uolų. — Romant iškas meistre! Tasai, kurį taip trokšta pamatyti jūsų išgalvotas ir ką tik jūsų paties išlaisvintas herojus, perskaitė jūsų romaną, — čia Volandas atsisuko į Margaritą: — Margarita Nikolajevna! Tikiu, kad jūs stengėtės sugalvoti meistrui pačią puikiausią ateitį, tačiau ateitis, kurią jums siūlau aš ir kurios jums — taip, taip, jums — prašė Ješua, — dar geresnė.

Palikite juos dviese, — kalbėjo Volandas, pasilenkęs prie meistro ir rodydamas įkandin nubėgusio prokuratoriaus, — netrukdykime jiems. Galbūt jie dar ir ras bendrą kalbą.

Volandas mostelėjo ranką Jeršalaimo pusėn, ir miestas užgeso.

— Na, o tenai, — Volandas parodė į užnugarį, — ką jums veikti rūsy? — akimoju užgeso saulė stikluose. — Kam? — įtaigiu ir maloniu balsu toliau kalbėjo Volandas. — Romantiškasis meistre, nejaugi jūs nenorite dienomis vaikštinėti su savo drauge po žydinčiom vyšniom, o vakarais klausytis Šuberto muzikos? Nejau jums nebus malonu rašyti žąsies plunksna žvakių šviesoje? Nejau jūs nenorit kaip Faustas tūnot prie retortų ir viltis, kad pavyks sukurti naują homunkulą? Tenai, tenai. Ten jūsų jau laukia namai ir senas tarnas, žvakės jau dega, jos greitai užges, nes netrukus jūs sutiksite aušrą. Štai šiuo keliu, meistre, štai šiuo. Likit sveiki! Man metas.

— Likit sveiki! — vienu balsu suriko Volandui Margarita ir meistras. Tuomet juodasis Volandas, nežiūrėdamas jokio kelio, šoko į tarpeklį, o jam pavymui su triukšmu nugarmėjo jo svita. Aplinkui neliko nei uolų, nei aikštelės, nei mėnesienos tako, nei Jeršalaimo. Pražuvo ir juodieji žirgai. Meistras ir Margarita išvydo žadėtąją aušrą. Aušti pradėjo akimoju, išsyk po mėnesėto vidurnakčio. Nubert i rytmečio spindulių, meistras su savo drauge ėjo per samanotą akmeninį tiltuką. Perkirtę upelį, išt ikimieji įsimylėjėliai patraukė smėlėtu keliu.

— Klausykis tylos, — kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, — klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime — tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos st iklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą. Taip kalbėjo Margarita, žingsniuodama šalia meistro link amžinųjų namų, o meistrui atrodė, kad Margaritos žodžiai čiurlena kaip tas upelis, kurį jie ką tik perkirto, ir neramūs atsiminimai, ligi šiol lyg adatom varste meistro galvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tas herojus prasmego bedugnėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus— žvaigždininko sūnus, žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas.

EPILOGAS…

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.