Meistras ir Margarita

Volandas linktelėjo Begemotui, šis išsyk pagyvėjo, nušoko ant žemės, susikišo į burną pirštus, išpūtė žandus ir sušvilpė. Margaritai suspengė ausyse. Jos žirgas šoko piestu, giraitėje nuo medžių pabiro sausos šakos, pakilo visas pulkas varnų ir žvirblių, dulkių stulpas nuskrido link upės, garlaivėlyje, kuris tuo metu slinko pro prieplauką, keliems keleiviams nulėkė į vandenį kepurės.

Meistras krūptelėjo, tačiau neatsisuko, ėmė dar smarkiau gestikuliuoti, keldamas ranką į dangų, tarsi grasindamas miestui.

Begemotas su pasididžiavimu apsidairė. — Nesiginčysiu, švilptelėta, — atlaidžiai tarė Korovjovas, — tikrai švilptelėta, tačiau, vertinant objektyviai, švilptelėta tik vidutiniškai!

— Aš juk ne regentas, — įsižeidęs oriai atsakė Begemotas ir net ikėtai pamerkė akį Margaritai.

— O gal ir man pabandyti, prisimenant senus laikus, — tarė Korovjovas, pasitrynė rankas, papūtė į pirštus.

— Tu man žiūrėk, — pasigirdo nuo žirgo rūstus Volando balsas, — kad nebūtų aukų!

— Mesire, patikėkit, — atsiliepė Korovjovas ir prisidėjo ranką prie širdies, — aš tik juokais… — ūmai jis ištįso, lyg būtų buvęs guminis, iš dešinės rankos pirštų sumezgė kažkokią painią figūrą, ėmė suktis kaip sraigtas, o paskui, smarkiai įsisukęs, sušvilpė.

To švilpesio Margarita neišgirdo, bet jinai jį išvydo tą akimirką, kai sykiu su karštakrauju savo žirgu buvo nublokšta maždaug dešimtį sieksnių į šoną. Šalimais nugriuvo su visomis šaknimis išrautas ąžuolas, ligi pat upės supleišėjo žemė. Milžiniškas kranto luitas su prieplauka ir restoranu nuvirto į upę. Vanduo upėje užvirė, aukštyn liuoktelėjusi banga išmetė į priešingą slėnų žaliuojantį krantą garlaivėlį su sveikutėliais keleiviais. Prie šnarpščiančio Margaritos žirgo kojų nukrito kuosa, užmušta Fagoto švilptelėjimo.

Tas švilptelėjimas išgąsdino meistrą. Jis griebėsi už galvos ir pasileido bėgti link būrelio laukiančių palydovų.

— Na, ką gi, — nuo savo žirgo aukštumos kreipėsi į jį Volandas, — visos sąskaitos apmokėtos? Atsisveikinimas baigtas?

— Taip, baigtas, — atsakė meistras ir aprimęs drąsiai ir tiesiai pažvelgė Volandui į veidą.

Ir tuomet lyg skardus trimitas kalnais nusirito baisus Volando balsas:

— Metas!!! — ir šaižus Begemoto juokas ir švilpesys. Žirgai šoko iš vietos, raiteliai pakilo aukštyn ir nušuoliavo. Margarita jautė, kaip pašėlęs jos žirgas kramto ir tampo žąslus. Volando apsiaustas iškilo virš visos kavalkados, tas apsiaustas pradėjo dengti vakarėjantį dangaus skliautą. Kai juodoji skraistė akimirksnį nuslydo į šalį, Margarita jodama atsigręžė ir išvydo, kad užpakaly nebėra ne tik margaspalvių bokštelių, virš kurių skraidė aeroplanas, bet seniai dingęs jau ir pats miestas, kuris prasmego į žemę, apsigaubė miglomis.

XXXII skyrius

ATLEIDIMAS IR AMŽINAS PRIEGLOBSTIS

O dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas klaidžiojo po šias ūkanas, kas daug kentėjo prieš mirtį, kas skrido virš šitos žemės su nepakeliama našta ant pečių, tas žino tatai. Tatai žino pavargęs. Be jokio gailesčio palieka jis žemės ūkanas, jos raistus ir upes, lengva širdim atsiduoda jis į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji viena…

Net stebuklingi juodieji žirgai pavargo, nešė savo raitelius lėtai, ir nakt is ėmė lipti jiems ant kulnų. Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuorama Begemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkė rimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktis kažkur apačioje žiebė liūdnus žiburėlius, nebereikalingus, nebedominančius nei Margaritos, nei meistro, svetimus žiburėlius. Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltas žvaigždžių dėmeles.

Naktis tirštėjo, skrido šalia, stvarstė ir plėšė apsiaustus nuo raitelių pečių, atskleisdama apgaulę po apgaulės. Ir kai žvarbaus vėjo gairinama Margarita atsimerkdavo, ji matydavo, kaip keičiasi visų skrajūnų išvaizda. O kai iš už miško ėmė kilti purpurinis pilnas mėnulis, visos apgaulės išnyko, nupuolė į raistus, ūkanose paskendo nepatvarūs burtų drabužiai.

Vargu ar kas nors, pažvelgęs į raitelį, skridusį šalia Volando, meistro draugės dešinėje, būtų atpažinęs Korovjovą—Fagotą, apsišaukėlį vertėją, neva talkinantį paslaptingam ir be jokių vertimų išsiverčiančiam konsultantui. Vietoje to, kuris nudriskusiais cirko drabužiais paliko Vorobjovo kalnus kaip Korovjovas—Fagotas, dabar šuoliavo tamsiai violetinis riteris niūriu, niekuomet nesišypsančiu veidu, o jo rankose tyliai skimbčiojo auksinė pavadžio grandinė. Jis nuleido smakrą ant krūtinės, nežiūrėjo į mėnulį, nesidomėjo žeme, jis mąstė sau kažką, skrisdamas greta Volando.

— Kodėl jis taip pasikeitė? — švilpiant vėjui, tyliai paklausė Margarita Volandą.

– Šis riteris kažkada netikusiai pajuokavo, — atsakė Volandas, atsukęs į Margaritą veidą su ramiai tviskančia akim, — kalambūras, kurį jis sukūrė, kalbėdamas apie tamsą ir šviesą, buvo nelabai vykęs. Ir riteriui teko pajuokauti truputį ilgiau ir smarkiau, negu jis ketino.

Bet šiandien tokia naktis, kai suvedamos sąskaitos. Riteris savo sąskaitą apmokėjo ir uždarė!

Naktis nuplėšė ir papurusią Begemoto uodegą, nudrėskė kailį ir išmėtė kuokštais po raistus. Tasai, kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikštį, dabar virto liesučiu jaunikaičiu, demonu, pažu, geriausiu visų laikų juokdariu. Dabar aprimo ir jis, skrido be garso, atstatęs savo jauną veidą mėnulio šviesai.

Pačiame pakraštyje, tviskėdamas plieno šarvais, skrido Azazelas. Mėnulis pakeitė ir jo veidą. Dingo atgrasi šlykščioji iltis, žvairumas pasirodė esąs netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuščios ir juodos, o veidas išbalęs ir šaltas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrąją išvaizdą, tai buvo dykumų demonas, demonas—žudikas.

Savęs Margarita matyti negalėjo, bet ji puikiai matė, kaip pasikeitė meistras. Jo plaukai dabar bolavo mėnesienoje, supinti į ilgą kasą, kuri plaikstėsi vėjyje. Kai vėjas nublokšdavo į šalį apsiausto skvernus, Margarita ant jo botfortų regėdavo čia užgęstančias, čia vėl sušvintančias pentinų žvaigždutes. Kaip ir jaunasis demonas, meistras skrido, nenuleisdamas akių nuo mėnulio, tačiau šypsojosi jam tarsi geram ir mylimam draugui ir, kaip buvo įpratęs kambaryje Nr. 118, kažką murmėjo sau po nosim.

Pagaliau Volandas irgi skrido atgavęs tikrąją išvaizdą. Margarita nebūtų galėjusi pasakyti, iš ko padarytas jo žirgo pavadis, ji manė, kad tikriausiai iš mėnesienos gijų, o pats žirgas — tiktai tamsos luitas, o žirgo karčiai — debesis, o raitelio pent inai — baltos žvaigždžių dėmės.

Ilgai jie skrido tylėdami, kol ir pats kraštovaizdis ėmė keistis apačioje. Žemės tamsybėse nuskendo liūdnieji miškai, nusinešdami su savim ir blyškiuosius upių ašmenis.

Apačioje pasirodė blausiai švytintys rieduliai, o tarp jų sujuodavo tarpekliai, į kuriuos nebeprasiskverbė mėnesiena.

Volandas nutupdė savo žirgą akmenuotoje ir nykioje plokščioje viršūnėje, ir dabar raiteliai jojo žingine, klausydamiesi, kaip po žirgų pasagomis grikši titnago akmenukai. Mėnesiena buvo užliejusi aikštelę ryškia žalia spalva, ir veikiai Margarita šioje dykynėje įžiūrėjo krėsle sėdinčią baltą žmogaus figūrą. Galimas daiktas, kad sėdintysis buvo kurčias arba pernelyg nugrimzdęs į savo mintis. Jis negirdėjo, kaip po žirgų kojom dreba akmenuota žemė, ir raiteliai, jo nesutrikdę, prijojo visai arti.

Mėnulis gerai talkino Margaritai, jis spigino skaisčiau nei bet koks elektros žibintas, ir Margarita matė, kad sėdintysis, kurio akys atrodė it neregio, kartkartėm trinasi rankas ir tomis neregio akimis žiūri į mėnulio diską. Dabar Margarita jau matė, kad šalia sunkaus akmeninio krėslo, mėnesienoje blyksinčio kažkokiomis kibirkštėlėmis, guli didelis tamsus smailiaausis šuo ir taip pat kaip jo šeimininkas neramiai žvelgia į mėnulį.

Prie sėdinčio kojų mėtosi sudaužyto ąsočio šukės ir telkšo nedžiūsianti tamsiai raudona bala.