Добавить в цитаты Настройки чтения

Страница 7 из 97



Kurį laiką tylą balkone trikdė tik čiurlenantis fontano vanduo. Pilotas matė, kaip virš vamzdelio taurėje išsipučia vandens kaupas, kaip lūžta jo kraštai, kaip krinta srovelėmis žemyn.

Pirmasis prašneko suimtasis:

— Matau, kad įvyko kažkokia bėda dėl to, ką aš kalbėjau tam jaunuoliui iš Kiriato.

Nujaučiu, igemone, kad jam atsitiks nelaimė, ir man jo labai gaila.

— Manyčiau, — keistai šyptelėjęs atsakė prokuratorius, — kad pasaulyje esama žmogaus, kurio tau reikėtų labiau gailėtis negu Judos iš Kiriato ir kuriam bus kur kas blogiau negu Judai!.. Taigi šaltas ir apsigimęs budelis Markas Žiurkiamušis, žmonės, kurie, kaip aš matau, — prokuratorius parodė į sužalotą Ješuos veidą, — mušė tave už pamokslus, plėšikai Dismas ir Gestas, su savo sėbrais nužudę keturis kareivius, ir, pagaliau, šlykštus išdavikas Juda — visi jie gerieji žmonės?

— Taip, — atsakė suimtasis.

— Ir ateis tiesos karalystė?

— Ateis, igemone, — tvirtai atsakė Ješua. — Ji niekados neateis! — staiga suriko Pilotas tokiu baisiu balsu, kad Ješua atšlijo. Taip prieš daugelį metų Mergelių Slėnyje Pilotas rėkė savo raiteliams: „Kirsk juos! Kirsk juos!

Milžinas Žiurkiamušis įkliuvo!“ Jis dar spūstelėjo nuo komandų prarėktą balsą, šaukdamas taip, kad girdėtųsi sode: — Plėšike! Plėšike! Plėšike!

O paskui daug tyliau paklausė:

— Ješua Ha—Nocri, ar tiki kokius nors dievus?

— Dievas vienas, — atsakė Ješua, — aš tikiu jį.

— Tai pasimelsk jam! Ir kuo karščiau pasimelsk! Nors, — Piloto balsas užslopo, — tai nepadės! Žmonos neturi? — kažkodėl ilgesingai paklausė Pilotas, pats nesuprasdamas, kas jam darosi.

— Ne, aš vienas.

– Šlykštus miestas… — kažkodėl burbtelėjo prokuratorius ir nusipurtė, lyg būtų sužvarbęs, o rankas pasitrynė lyg plaudamasis. — Sakau tau, geriau būtų buvę, jei tave būtų papjovę prieš susitikimą su Juda iš Kiriato.

— O tu paleistum mane, igemone, — sunerimusiu balsu staiga paprašė suimtasis, — matau, kad mane nori užmušti.

— Piloto veidą iškreipė mėšlungis, jis atgręžė į Ješuą karščiuojančius akių baltymus, išvagotus raudonų gysliukių, ir tarė:

— Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis žmogų, kalbėjusį tai, ką tu kalbėjai? O dievai, dievai! O gal tu manai, kad aš noriu atsidurti tavo vietoje? Aš nepritariu tavo mintims! Ir paklausyk: jei nuo šios minutės tu ištarsi bent vieną žodį, užkalbinsi ką nors, saugokis manęs! Kartoju tau: saugokis!

— Igemone…

— Tylos! — suriko Pilotas ir paklaikusiu žvilgsniu palydėjo kregždę, vėl atskridusią į balkoną. — Šen visi! — šūktelėjo Pilotas.

O kai sekretorius ir sargyba grįžo į savo vietas, Pilotas pranešė, kad patvirtina mirties nuosprendį, paskelbtą nusikaltėliui Ješuai Ha—Nocri Mažojo Sinedriono susirinkime, ir sekretorius visa tai užrašė.



Po akimirkos prieš prokuratorių jau stovėjo Markas Žiurkiamušis. Jam prokuratorius įsakė atiduoti nusikaltėlį slaptosios tarnybos viršininkui ir sykiu perduoti prokuratoriaus potvarkį, kad Ješua Ha—Nocri būtų atskirtas nuo kitų nuteistųjų, taip pat, kad slaptosios tarnybos kareiviams, grasinant sunkia bausme, būtų uždrausta apie bet ką kalbėtis su Ješua arba atsakinėti į bet kokius jo klausimus.

Markui davus ženklą, Ješuą apsupo sargybiniai ir išvedė iš balkono.

Po to prieš prokuratorių išdygo lieknas šviesiabarzdis gražuolis su žibančiais ant krūtinės liūtų snukiais, su erelio plunksnomis papuoštu šalmu, su auksinėmis sagėmis ant kardasaičio, iki kelių suvarstytais batais trigubu padu ir per kairį petį permestu tamsiai raudonu apsiaustu. Tai buvo legionui vadovaujantis legatas. Prokuratorius jį paklausė, kur dabar sebastiečių kohorta. Legatas pranešė, kad sebastiečiai laiko apsupę aikštę priešais hipodromą, kur viešai bus paskelbtas nuosprendis nusikaltėliams.

Tada prokuratorius liepė legatui duoti iš romėnų kohortos dvi kenturijas. Viena jų, vadovaujama Žiurkiamušio, turės lydėti nusikaltėlius, vežimus su bausmės vykdymo įrankiais ir budelius į Plynkalnį, o nuvykusi tenai sudaryti viršutinį apsupties žiedą. O antroji privalo tučtuojau vykti prie Plynkalnio ir nedelsiant jį apsupti. Tam pačiam reikalui, būtent kalno apsaugai, prokuratorius paprašė legatą išsiųsti pagalbinį kavalerijos pulką — sirų alą. Kai legatas paliko balkoną, prokuratorius įsakė sekretoriui pakviesti į rūmus Sinedriono prezidentą, du jo narius ir Jeršalaimo šventyklos sargybos viršininką, bet sykiu paprašė viską patvarkyti taip, kad prieš pasitarimą su visais tais žmonėmis jis galėtų pasikalbėti akis į akį su prezidentu.

Prokuratoriaus įsakymas buvo įvykdytas greitai ir tiksliai, ir saulė, kažkaip nepaprastai nuožmiai tomis dienomis svilinusi Jeršalaimą, nespėjo nė priartėti prie savo aukščiausiojo taško, kai viršutinėje sodo terasoje prie dviejų baltų marmurinių liūtų, saugančių laiptus, susitiko prokuratorius ir Sinedriono prezidento pareigas einantis vyriausiasis Judėjos kunigas Juozapas Kaipa.

Sode buvo tylu. Bet, išėjus iš kolonados į saulės nutviekstą viršutinę sodo aikštę, priaugusią keistų drambliakojų palmių, į tą aikštę, iš kurios prieš prokuratoriaus akis atsivėrė visas jo nekenčiamas Jeršalaimas su kabančiais t iltais, tvirtovėmis ir — svarbiausia — su tuo niekaip neaprašomu marmuro luitu, kurio stogas švytėjo auksiniais drakono žvynais — Jeršalaimo šventykla, — jautri prokuratoriaus klausa pagavo toli apačioje, tenai, kur mūro siena skyrė žemutines rūmų sodo terasas nuo miesto aikštės, prislopintą murmesį, kurį retkarčiais perskrosdavo silpnučiai laibi riksmai, o gal ir dejonės.

Prokuratorius suprato, kad ten, aikštėje, jau susirinko nesuskaičiuojama Jeršalaimo gyventojų minia, sujaudinta paskutiniųjų neramumų, kad ta minia nekantriai laukia nuosprendžio ir kad joje rėkauja nenustygstantys vandens pardavėjai.

Prokuratorius pradėjo kalbą, pakviesdamas vyriausiąjį kunigą į balkoną, kur buvo galima pasislėpti nuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsiprašė ir paaiškino negalįs to padaryti šventės išvakarėse. Pilotas užsimetė gobtuvą ant savo vos vos praplikusios galvos ir pradėjo šneką. Kalbėjosi jiedu graikiškai.

Pilotas pasakė išnagrinėjęs Ješuos Ha—Nocri bylą ir patvirtinęs mirties nuosprendį.

Tad mirties bausme, kuri turi būti įvykdyta šiandien, nuteisti trys plėšikai — Dismas, Gestas, Bar—Rabanas, — na, ir šitas Ješua Ha—Nocri. Pirmieji du, sumanę kurstyti žmones maištauti prieš cezarį, jėga paimti Romos valdžios atstovų, tad apie juos čia, savaime aišku, kalbos nebus. Kiti du, Bar—Rabanas ir Ha—Nocri, sučiupti vietinės valdžios ir nuteisti Sinedriono. Pagal įstatymą, pagal paprotį vieną iš tų dviejų nusikaltėlių reikės paleisti laisvėn šiandien prasidedančių Velykų švenčių proga.

Taigi prokuratorius norįs sužinoti, kurį iš dviejų nusikaltėlių ketina paleisti Sinedrionas:

Bar—Rabaną ar Ha—Nocri?

Kaipa linktelėjo, parodydamas, kad klausimas aiškus, ir atsakė:

— Sinedrionas prašo paleisti Bar—Rabaną.

Prokuratorius puikiai žinojo, kad kaip tik taip jam atsakys vyriausiasis kunigas, bet jo uždavinys buvo pavaizduoti, kad toks atsakymas jį stebina.

Pilotas atliko tai labai meistriškai. Antakiai išdidžiame veide kilstelėjo aukštyn, prokuratorius su nuostaba pažiūrėjo tiesiai į akis vyriausiajam kunigui.

— Prisipažinsiu, kad tokio atsakymo nesitikėjau, — ramiai prabilo prokuratorius, — bijau, kad čia nesusipratimas.

Pilotas paaiškino. Romos valdžia visai nesikėsinanti į vietinės dvasininkų valdžios teises, bet šiuo atveju aiškiai įvykusi klaida. Ir Romos valdžia, žinoma, suinteresuota, kad ši klaida būtų ištaisyta.

Iš tiesų: Bar—Rabano ir Ha—Nocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamišęs žmogus, kaltas tuo, jog sakė paikas kalbas ir kiršino žmones Jeršalaime ir kai kuriose kitose vietose, o pirmojo pečius slegiant i daug sunkesnė kaltė. Tasai ne tik atvirai kurstė maištauti, bet dar užmušė ir sargybinį, mėginusį jį sulaikyti. Bar—Rabanas kur kas pavojingesnis už Ha—Nocri.