Meistras ir Margarita

— Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie… kaip jie… — tramvajai, automobiliai…

— Autobusai, — pagarbiai pasufleravo Fagotas.

Publika įdėmiai klausėsi jų pokalbio, manydama, kad tai yra magijos stebuklų preliudija. Užkulisiuose grūdosi artistai ir scenos darbininkai, tarp jų veidų buvo matyti sunerimęs ir pablyškęs Rimskio veidas.

Scenos pakraštyje stypsančio Bengalskio fizionomijoje pasirodė suglumimas. Jis kilstelėjo antakį ir, pasinaudodamas pauze, prašneko:

— Artistas iš užsienio reiškia savo susižavėjimą Maskva, išaugusia techniniu požiūriu, taip pat ir maskviečiais, — čia Bengalskis porą kartų šyptelėjo, iš pradžių parteriui, o paskui balkonui.

Volandas, Fagotas ir katinas pasuko galvas konferansjė pusėn.

— Argi aš reiškiau susižavėjimą? — paklausė magas Fagotą.

— Ne, mesire, jokio susižavėjimo jūs nereiškėte, — atsakė tasai.

— Tai ką šis žmogus šneka?

— Jis paprasčiausiai meluoja! — skardžiu balsu, girdint visam teatrui, paaiškino languotasis padėjėjas ir, kreipdamasis į Bengalskį, pridūrė: — Sveikinu jus sumelavus, pilieti.

Iš balkono pliūptelėjo juokas, o Bengalskis krūptelėjo ir išsprogino akis.

— Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia…

— Aparatūra! — pasufleravo languotasis.

— Visai teisingai, dėkoju, — dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, — o daug kartų svarbesnis klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus? — Taip, tai visų svarbiausias klausimas, pone.

Užkulisiuose susispietę žmonės ėmė žvalgytis ir gūžčioti pečiais. Bengalskis stovėjo išraudęs, o Rimskis perbalęs. Bet čia, tarytum pajutęs bręstantį sąmyšį, magas tarė:

— Brangusis Fagotai, mudu užsiplepėjome, o publika pradeda nuobodžiauti. Parodyk pradžiai jiems kokį paprastą pokštelį.

— Salė su palengvėjimu sušlamėjo. Fagotas ir katinas nuėjo rampos pakraščiu į priešingas puses. Fagotas spragtelėjo pirštais, padaužiškai subliuvo:

— Trys, keturi! — sugavo ore kaladę kortų, supašė ją ir ilga juosta švystelėjo katinui.

Katinas sugriebė tą juostą ir metė atgal. At lasinė gyvatė čirkštelėjo, Fagotas lyg paukštytis išsižiojo ir visą ją, kortą paskui kortą, prarijo.

Tada katinas nusilenkė, brūkštelėjo kairiąja užpakaline letena į grindis ir sukėlė neapsakomus plojimus.

– Šaunu, šaunu! — susižavėję klykė užkulisiai.

O Fagotas dūrė pirštu į parterį ir paskelbė:

— Ta kaladė, gerbiamieji piliečiai, dabartės yra septintoje eilėje pas pilietį Parčevskį, kaip tik tarp trirublės ir šaukimo į teismą dėl alimentų pilietei Zelkovai.

Žmonės parteryje sujudo, ėmė stotis, ir galiausiai kažkoks pilietis, kurio pavardė tikrai buvo Parčevskis, apstulbęs ir paraudęs kaip vėžys, išpešė iš piniginės kaladę ir ėmė mosuoti kortomis, nežinodamas, ką su jomis daryti.

— Pasilikit kaip atminimą! — sušuko Fagotas. — Ne veltui vakar per vakarienę sakėte, kad jūsų gyvenimas Maskvoje būtų nepakeliamas, jeigu ne pokeris.

— Senas triukas, — tarė kažkas balkone, — tasai parteryje iš tos pačios kompanijos.

— Jūs taip manote? — suklykė Fagotas ir prisimerkęs pažvelgė į balkoną. — Tada ir jūs su mumis iš vienos gaujos, nes kaladė jūsų kišenėje!

Balkone kilo bruzdesys, ir pasigirdo džiaugsmingas balsas:

— Tikrai! Jo kišenėje! Štai, štai… Stop! Bet čia červoncai!

Parteryje sėdintys žiūrovai atsigręžė atgal. Balkone kažkoks sutrikęs pilietis rado savo kišenėje perjuostą, lyg tiesiai iš banko, pluoštelį su užrašu: „Vienas tūkstantis rublių“.

Kaimynai užgulė jį, o jis apstulbęs krapštė nagu juostelę, bandydamas susivokti, ar červoncai tikri, ar kažkokie užburti.

— Dievaži, tikrų tikriausi! Červoncai! — džiaugsmingai šūkavo žmonės balkone.

— Ir su manim suloškit tokiomis kortomis, — linksmai paprašė kažkoks storulis parterio viduryje.

— Avėk plezir! — atsiliepė Fagotas. — Bet kodėl tiktai su tamsta? Visi mielai dalyvaus žaidime! — ir sukomandavo: — Prašom žiūrėti aukštyn!.. Vienas! — jo rankoje atsirado pistoletas, jis sušuko: — Du! — pistoletas nukrypo aukštyn. Jis su šuko: — Trys! — žybtelėjo liepsna, driokstelėjo šūvis, ir tuoj pat iš po kupolo, sklandydami tarp trapecijų, į salę ėmė kristi balti popierėliai.

Jie sukosi ore, pleveno į šalis, pluoštais leidosi į balkoną, orkestrą ir sceną. Po kelių sekundžių vis gausėjantis pinigų lietus pasiekė kėdes, ir žiūrovai ėmė gaudyti popierėlius.

Į viršų kilo šimtai rankų, žiūrovai žvelgė pro popierėlius į apšviestą sceną ir matė tikrų tikriausius ryškiai regimus vandens ženklus. Jokių dvejonių nekėlė ir kvapas: tai buvo didžiai malonus, su niekuo nepalyginamas ką tik išspausdintų pinigų kvapas. Iš pradžių linksmybė, o paskui apstulbimas apėmė visą teatrą. Visur aidėjo žodis „červoncai“, buvo girdėti krykštaujant „ak, ak!“ ir linksmai kikenant. Daugelis, sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius. Milicininkų veidai pamažėle pradėjo tįsti, o artistai be ceremonijų ėmė landžioti iš užkulisių.

Pirmojo aukšto ložėje pasigirdo balsas: „Ko griebi! Čia mano! Virš manęs leidosi!“ ir kitas balsas: „O tu nesistumdyk, nes aš tave kad stumtelsiu!“ Ir staiga nuaidėjo antausis.

Kaipmat ložėje pasirodė milicininko šalmas, kažkas buvo išvestas iš ložės.

Apskritai sujudimas didėjo, ir nežinia į ką visai tai būtų pavirtę, jeigu Fagotas nebūtų staiga pūstelėjęs aukštyn ir sustabdęs pinigų lietaus.

Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą. Teatras gaudė, visų žiūrovų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Taip, taip, nežinia į ką visa tai būtų pavirtę, jeigu Bengalskis nebūtų sukaupęs paskutinių jėgų ir sukrutėjęs.

Stengdamasis kaip nors valdytis jis iš įpratimo patrynė rankas ir skambiu balsu šitaip prašneko:

— Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysime maestro Volandą demaskuoti šį eksperimentą. Tuojau jūs, piliečiai, išvysite, kaip šitie tariami pinigai dings lygiai taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

Jis ėmė ploti, tačiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu žaidė pasitikėjimo kupina šypsena, tačiau akyse to pasitikėjimo nesimatė, jos veikiau maldaute maldavo.

Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visiška tyla, kurią sutrikdė languotasis Fagotas.

— O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, — pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, — pinigėliai, piliečiai, tikri!

— Bravo! — kažkur aukštai krioktelėjo bosas.

— Beje, šitas tipas, — Fagotas parodė į Bengalskį, — man įgriso. Visą laiką kaišioja savo dvylekį kur nereikia, trukdo melagingom šnekom seansą! Ką čia jam padarius?

— Galvą nusukti! — tarė kažkas rūsčiai balkone.

— Ką jūs pasakėte? A? — Fagotas beregint pasigavo tą kvailą pasiūlymą. — Galvą nusukti? Idėja! Begemotai! — suriko jis katinui. — Pirmyn! Ein, cvei, drei!!

Ir įvyko neregėtas dalykas. Juodi katino plaukai pasišiaušė, jis klaikiai sukniaukė.

Paskui susirietė į kamuoliuką ir kaip pantera šoko Bengalskiui tiesiai ant krūtinės, o nuo krūtinės — ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiai sustaugęs dviem trūktelėjimais nurovė galvą nuo storo sprando.

Pustrečio tūkstančio žiūrovų suriko kaip vienas. Kraujas iš nutrauktų arterijų fontanu ūžtelėjo aukštyn ir apliejo antkrūtį ir fraką. Begalvis kūnas kažkaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsisėdo ant grindų. Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų ir parodė publikai, o galva širdį veriančiu balsu suriko ant viso teatro:

— Daktarą!

— Ar tu dar tauzysi visokius niekus? — rūsčiai paklausė Fagotas raudančią galvą.

— Daugiau taip nedarysiu! — sugargė galva.

— Dėl Dievo meilės, nekankinkite jo! — staiga pro triukšmą ir gaudesį pasigirdo moteriškas balsas iš ložės, ir magas atsisuko to balso pusėn.