Meistras ir Margarita

Dešinioji akis juoda, kairioji kažkodėl žalia. Antakiai juodi, bet vienas aukščiau už kitą.

Žodžiu — užsienietis.

Eidamas pro suolelį, ant kurio sėdėjo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai dėbtelėjo į juos, sustojo ir staiga atsisėdo ant gretimo suolo, per du žingsnius nuo bičiulių.

„Vokietis“, — pamanė Berliozas.

„Anglas, — pamanė Benamis, — kad jam ir nekaršta su pirštinėm.“ O užsienietis apmetė akimis aukštus namus, kvadratu apstojusius tvenkinį, ir buvo matyti, kad šią vietą jis regi pirmą sykį ir kad ši jį sudomino.

Jis įsmeigė žvilgsnį į viršutinius aukštus, kurių languose akinamai atsispindėjo lūžinėjanti ir amžiams paliekanti Michailą Aleksandrovičių saulė, paskui nukreipė jį žemyn, kur stiklai į vakarą buvo pradėję tamsėti, nežinia ko atlaidžiai šyptelėjo, prisimerkė, rankas pasidėjo ant buoželės, o smakrą — ant rankų.

— Tu, Ivanai, — kalbėjo Berliozas, — labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui, Dievo sūnaus Jėzaus gimimą, tačiau svarbiausia juk tai, kad dar pirm Jėzaus gimė visas būrys Dievo sūnų, tokių kaip finikiečių Adonis, frigų Atis, persų Mitras. O trumpai tariant, nė vienas iš jų negimė, ir nė vieno nebuvo, taip pat ir Jėzaus, tad reikia, kad tu, užuot vaizdavęs jo gimimą ir, tarkime, trijų karalių apsilankymą, aprašytumei paikus gandus apie šitą apsilankymą… Antraip iš tavo pasakojimo išeina, kad jis tikrai gimė!.. Čia Benamis pabandė atsikratyti jį kamuojančiu žagsuliu ir sulaikė kvapą, bet dėl to žagtelėjo dar smarkiau ir garsiau, ir tą akimirką Berliozas nut ilo, nes užsieniet is ūmai pakilo ir žengė rašytojų link.

Tie nustebę pažvelgė į jį.

— Prašom atleisti, — prisiartinęs prašneko tasai su užsienietišku akcentu, bet nedarkydamas žodžių, — kad aš, nebūdamas su jumis pažįstamas, drįstu… tačiau jūsų mokslingo pokalbio tema tokia įdomi, kad…

Jis mandagiai nusiėmė beretę, ir draugams neliko daugiau kas daryti, tik atsistoti ir pasisveikinti.

„Ne, veikiau prancūzas…“ — pamanė Berliozas.

„Lenkas?..“ — pamanė Benamis.

Reikia pridurti, kad užsienietis, vos prabilęs, poetui pasirodė tiesiog pasibjaurėtinas, o Berliozui veikiau patiko, na, galbūt ne patiko, o… kaip čia pasakius… tarkim, sudomino…

— Gal leisite prisėsti? — mandagiai paprašė užsienietis, ir bičiuliai nejučiomis prasiskyrė; užsienietis mikliai įsispraudė tarp jų ir bemat įsitraukė į pokalbį.

— Jeigu aš gerai nugirdau, jūs teikėtės sakyti, kad Jėzaus nebuvo pasaulyje? — paklausė užsienietis, nukreipęs į Berliozą savo kairiąją žalią akį.

— Jūs gerai nugirdote, — pagarbiai atsakė Berliozas, — aš taip ir sakiau.

— Ak, kaip įdomu! — sušuko užsienietis.

„Kokio velnio jam reikia?“ — pagalvojo Benamis ir suraukė kaktą.

— O jūs sutikote su savo pašnekovu? — pasiteiravo nepažįstamasis, atsisukęs dešinėn į Benamį.

– Šimtu procentų! — patvirtino šis, mėgstantis įmantrius ir vaizdingus posakius.

— Nuostabu! — sušuko nekviestas pašnekovas ir, kažkodėl vogčia apsidairęs ir pritildęs savo žemą balsą, tarė: — Atleiskite už įkyrumą, bet jeigu teisingai supratau, jūs, be to, dar ir Dievą netikite? — jis išgąst ingai išplėtė akis ir pridūrė: — Prisiekiu, aš niekam nesakysiu.

— Taip, mes netikime Dievą, — šyptelėjęs dėl tokio inturisto išgąsčio atsakė Berliozas, — bet apie tai galima kalbėti visai atvirai.

Užsienietis atsilošė į suolelio atkaltę ir paklausė, net žvygtelėjęs iš smalsumo:

— Jūs — ateistai?!

— Taip, mes — ateistai, — su šypsena atsakė Berliozas, o Benamis supykęs pagalvojo:

„Tai prikibo, užjūrio pempė!“ — Ak, kaip žavinga! — suspigo keistasis užsienietis ir ėmė sukioti galvą, žvelgdamas čia į vieną, čia į kitą literatą.

— Mūsų šalyje ateizmas nieko nestebina, — su diplomatišku mandagumu paaiškino Berliozas, — dauguma mūsų gyventojų seniai tapo sąmoningais ir nebetiki pasakomis apie Dievą.

Tada užsienietis iškrėtė tokį pokštą: atsistojo ir paspaudė ranką nustebusiam redaktoriui, drauge pasakydamas:

— Leiskite jums iš visos širdies padėkoti!

— Už ką jūs jam dėkojat? — sumirksėjęs pasidomėjo Benamis.

— Už itin svarbią žinią, kuri man, keliautojui, nepaprastai įdomi, — reikšmingai iškėlęs pirštą, paaiškino užsienietis keistuolis.

Matyt, svarbi žinia keliautojui padarė tikrai didelį įspūdį, nes jis išgąstingai nužvelgė namus, tarytum bijodamas išvysti kiekviename lange po ateistą. „Ne, jis ne anglas…“ — pamanė Berliozas, o Benamis svarstė: „Kur jis taip išsimiklino kalbėti rusiškai, štai kas įdomu!“ — ir vėl suraukė kaktą.

— Bet leiskite jus paklausti, — kurį laiką neramiai mąstęs, prabilo svečias iš užsienio, — o kaip tada su Dievo būties įrodymais, kurių, kaip žinia, yra lygiai penki?

— Deja! — apgailestaudamas atsakė Berliozas, — visi tie įrodymai yra beverčiai, ir žmonija seniai juos padėjo į archyvą. Sutikite, kad proto sferoje joks Dievo būties įrodymas nėra įmanomas.

– Šaunu! — suriko užsienietis, — šaunu! Jūs žodis žodin pakartojote senojo nenuoramos Imanuelio mintį tuo klausimu. Bet štai koks kuriozas: jis triuškinte sutriuškino visus penkis įrodymus, o paskui, tarytum tyčiodamasis pats iš savęs, sukūrė savo šeštąjį įrodymą!

— Kanto įrodymas, — maloniai šyptelėjęs paprieštaravo išsilavinęs redaktorius, — taip pat neįtikimas. Neveltui Šileris sakė, kad Kanto samprotavimai šiuo klausimu gali patenkinti tik vergus, o Štrausas stačiai juokėsi iš to įrodymo.

Berliozas kalbėjo, o pats tuo metu galvojo: „Ir vis dėl to, kas jis per vienas? Ir iš kur jis taip gerai kalba rusiškai?“ — Už tokius įrodymus ne pro šalį būtų tą Kantą imti ir išsiųsti trejetui metelių į Solovkus! — visiškai netikėtai tėškė Ivanas Nikolajevičius.

— Ivanai! — suglumęs sukuždėjo Berliozas.

Tačiau pasiūlymas išsiųsti Kantą į Solovkus ne tik neapstulbino užsieniečio, bet net sužavėjo jį.

– Žinoma, žinoma, — sušuko jis, ir kairioji žalia jo akis, nukreipta į Berliozą, blykstelėjo, — jam ten tinkamiausia vieta! Juk anąsyk sakiau jam per pusryčius: „Jūsų valia, profesoriau, bet sugalvojot nei šį, nei tą! Gal tai ir protinga, bet pernelyg nesuprantama. Iš jūsų šaipysis“.

Berliozas išpūtė akis. „Per pusryčius… Kantui?.. Ką jis paisto?“ — pagalvojo.

— Tačiau, — kalbėjo toliau svet imšalis, nesutrikdytas Berliozo apstulbimo ir kreipdamasis į poetą, — išsiųsti jį į Solovkus neįmanoma dėl tos priežasties, kad jis jau daugiau nei šimtas metų yra persikėlęs į kur kas tolimesnius kraštus negu Solovkai, ir, patikėkit, ištraukti jį iš ten nieku gyvu negalima!

— O gaila! — atsiliepė įžūlusis poetas.

— Ir man gaila, — pritarė nepažįstamasis, blyksėdamas akimi, ir vėl prabilo: — Bet man štai kas rūpi: jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus?

– Žmogus pats ir valdo, — paskubomis atšovė Benamis į šį, reikia pripažinti, ne visai aiškų klausimą.

— Atleiskit, — maloniai atsiliepė nepažįstamasis, — tačiau norint valdyti, mažų mažiausiai reikia turėti tikslų planą kokiam nors bent kiek ilgėlesniam laikui. Leiskit paklausti, kaip žmogus gali valdyti, jeigu ne tik nepajėgia sudaryti nors kokio planelio, kad ir juokingai trumpam laikui, sakysime, tūkstančiui metų, bet negali būti tikras net ir dėl savo rytdienos? Ir tikrai, — čia nepažįstamasis atsigręžė į Berliozą, — pamėginkit įsivaizduoti, kad, tarkim, jūs pradedat valdyti, tvarkyti ir kitus, ir save, apskritai, taip sakant, pajuntate skonį ir staiga išaiškėja, kad sergate… kche… kche… plaučių sarkoma…

– čia užsienietis saldžiai nusišypsojo, tarsi mintis apie plaučių sarkomą būtų suteikusi jam malonumo, — taigi, sarkoma, — prisimerkęs kaip katinas pakartojo jis skambų žodį, — ir štai jūsų valdymas baigtas! Joks kitas likimas, išskyrus savąjį, jūsų jau nebedomina. Artimieji pradeda jums meluoti, jūs, nujausdamas kažką negera, lekiate pas mokytus gydytojus, paskui pas šarlatanus, kartais net pas urtininkes. Ir pirmasis, ir antrasis, ir trečiasis žingsnis visai beprasmiškas, jūs pats tai suprantate. Ir viskas baigiasi tragiškai: