Meistras ir Margarita

— Na, na…

— Tai va, aš paveikslėlį ant krūtinės prisisegiau ir leidausi bėgti.

Tuo metu laikrodis išmušė du kartus.

— Ehėhė! — šūktelėjo Ivanas ir pašoko nuo sofos. — Antra valanda, o aš čia niekams laiką gaištu! Atsiprašau, kur telefonas?

— Praleiskit prie telefono, — paliepė gydytojas sanitarams.

Ivanas sugriebė ragelį, o moteris tuo tarpu tyliai paklausė Riuchiną:

— Jis vedęs?

— Viengungis, — atsakė išsigandęs Riuchinas.

— Profsąjungos narys?

— Taip.

— Milicija? — suriko Ivanas į ragelį. — Milicija? Draugas budėtojau, tuoj pat duokit nurodymą išsiųst i penkis motociklus su kulkosvaidžiais užsieniečiui konsultantui sulaikyti. Ką? Užsukite pas mane, aš važiuosiu kartu… Kalba poetas Benamis iš beprotnamio… Koks jūsų adresas? — uždengęs delnu ragelį, pašnibždomis paklausė Benamis daktarą, o paskui vėl suriko: — Jūs girdit? Alio!.. Kiaulystė! — ūmai subliuvo Ivanas ir trenkė ragelį į sieną. Paskui pasisuko į gydytoją, atkišo jam ranką, sausai pratarė „viso gero“ ir susiruošė eiti.

— Atleiskit, kurgi jūs eisit? — prabilo gydytojas, žiūrėdamas Ivanui į akis, — vidury nakties, vienais apatiniais… Jūs blogai jaučiatės, likit pas mus!

— Praleiskit, — pasakė Ivanas sanitarams, užstojusiems duris. — Praleisit ar ne? — klaikiu balsu suriko poetas.

Riuchinas sudrebėjo, o moteris paspaudė mygtuką, įtaisytą stale, ir ant jo stiklinio paviršiaus iššoko blizganti dėžutė ir užlydyta ampulė.

– Šit kaip?! — dilbakiuodamas lyg užspeistas žvėris, išrėžė Ivanas. — Na, gerai! Likit sveiki… — ir, atstatęs galvą, metėsi į langą dengiančią užuolaidą.

Žvangtelėjo gana smarkiai, tačiau stiklas anapus užuolaidos nė trupučio neįskilo, ir po akimirkos Ivanas jau spurdėjo sanitarų rankose. Jis kriokė, bandė kandžiotis, rėkė:

— Tai štai kokius stiklelius įsitaisėt!.. Paleisk! Paleisk, sakau!

Gydytojo rankoje žybtelėjo švirkštas, moteris vienu mostu perplėšė sutriušusios palaidinės rankovę ir su nemoteriška jėga nustvėrė ranką. Pakvipo eteriu, Ivanas, sugriebtas keturių žmonių, apsilpo, ir miklus gydytojas, pasinaudojęs šiuo momentu, suvarė adatą į Ivano ranką. Ivaną dar keletą sekundžių palaikė, paskui pasodino ant sofos.

— Banditai! — suklykė Ivanas ir pašoko nuo sofos, tačiau buvo vėl pasodintas. Vos paleistas, jis vėl mėgino stryktelėti, bet atsisėdo jau pats. Jis patylėjo, patrakusiu žvilgsniu apsidairė aplink, nelauktai nusižiovavo ir piktai išsišiepė.

— Vis dėlto sudorojote, — tarė jis, dar kartą nusižiovavo, nelauktai atsigulė, galvą pasidėjo ant pagalvės, kumštį vaikiškai pasikišo po skruostu, mieguistu balsu, jau be pykčio sumurmėjo: — Na ir puiku… patys ir kentėsit. Aš perspėjau, o jūs žinokitės! O man dabar užvis labiausiai rūpi Poncijus Pilotas… Pilotas… — ir užsimerkė.

— Vonią, šimtas septynioliktą vienutę ir postą prie jo, — patvarkė gydytojas, užsidėdamas akinius. Riuchinas vėl krūptelėjo: be garso atsivėrė baltos durys, už jų buvo matyti koridorius, apšviestas mėlynų naktinių lempučių. Iš koridoriaus ant guminių ratukų įriedėjo kušetė, ant jos perkėlė nurimusį Ivaną, ir jis nuvažiavo koridorium, o durys užsidarė.

— Daktare, — sušnibždėjo priblokštas Riuchinas, — vadinasi, jis tikrai serga?

— Taip, — atsakė gydytojas.

— O kas jam? — nedrąsiai paklausė Riuchinas.

Pavargęs gydytojas pažvelgė į Riuchiną ir vangiai atsakė:

— Psichomotorinis susijaudinimas… Kliedesinės interpretacijos… matyt, sudėtingas atvejis… Greičiausiai šizofrenija. O dar alkoholizmas…

Riuchinas nieko nesuprato iš daktaro aiškinimo, išskyrus tai, kad Ivano Nikolajevičiaus reikalai, matyt, prasti, taigi atsiduso ir paklausė:

— O ką jis čia vis šneka apie kažkokį konsultantą?

— Turbūt matė ką nors, kas paveikė jo sutrikusią vaizduotę. O gal ir haliucinavo…

Po kelių minučių sunkvežimis lakino Riuchiną į Maskvą. Švito, ir dar neužgesintų žibintų šviesa paplentėse buvo nereikalinga ir nemaloni. Šoferis širdo, kad žuvo visa naktis, ginė mašiną iš paskutiniųjų ir per posūkius ji blaškėsi į šonus. Štai ir miškas nušlamėjo, liko kažkur užpakalyje, ir upė nusuko į šalį, priešais sunkvežimį šmėkščiojo visokiausi dalykai: kažkokios tvoros su sargybos būdelėmis ir rietuvės malkų, aukšti stulpai ir kažkokie bokštai, apkarglioti ritėmis, krūvos skaldos, kanalų išvagota žemė — žodžiu, galėjai jausti, kad Maskva jau čia pat, kad ji tuoj, štai už posūkio, užgrius ir apglėbs tave.

Riuchinas jautėsi purtomas ir svaidomas, kažkoks medgalys, ant kurio jis sėdėjo, kartkartėm vis mėgino išsprūsti iš po jo. Restorano rankšluosčiai, kuriuos paliko troleibusu anksčiau išvažiavęs milicininkas ir Pantelejus, šliaužiojo po visą kėbulą.

Riuchinas buvo bebandąs juos surankioti, bet, kažkodėl piktai sušnypštęs: „Tegul juos velniai! Kurių galų čia aš kaip koks kvailys tąsausi?..“, paspyrė koja ir nusuko akis šalin.

Keleivio nuotaika buvo siaubinga. Aiškėjo, kad apsilankymas sielvarto namuose paliko jo širdyje labai gilų pėdsaką. Riuchinas bandė suvokti, kas jį kamuoja. Koridorius su mėlynomis lemputėmis, įstrigęs į atmintį? Mintis, kad didesnės nelaimės už proto aptemimą pasaulyje nėra? Taip, taip, žinoma, ir ji. Bet juk tai — ne svarbiausia, tai tik abstrakti mintis. O yra dar kažkas. Kas? Nuoskauda, štai kas. Taip, taip, užgaulūs žodžiai, kuriuos Benamis išdrožė jam į akis. Ir apmaudu ne todėl, kad jie užgaulūs, o todėl, kad teisingi.

Poetas jau nebesidairė į šalis, o įsistebeilijo į purvinas grindis ir ėmė kažką murmuliuoti, ingzti, kankindamas pats save.

Taip, eilėraščiai… Jam — trisdešimt dveji metai! Iš tikrųjų, o kas toliau? — Ir toliau jis rašinės po kelis eilėraščius per metus. — Ligi senatvės? — Taip, ligi senatvės. — Ką jam atneš tie eilėraščiai? Šlovę? „Nesąmonė! Neapgaudinėk nors pats savęs. Šlovė niekada neateina pas tą, kas kuria prastus eilėraščius. Kodėl jie prasti? Teisybę, teisybę pasakė! — negailestingai plakė save Riuchinas. — Nė per nago juodymą netikiu aš tuo, ką rašau!..“ Neurastenijos priepuolio apniktas poetas susverdėjo, grindys po juo liovėsi tirtėti.

Riuchinas pakėlė galvą ir išvydo, kad jis jau seniai Maskvoje ir kad virš Maskvos jau aušra, kad debesys iš apačios nuauksinti, kad jo sunkvežimis stovi įstrigęs kitųmašinų kolonoje ties posūkiu į bulvarą ir kad visai šalia, truputį palenkęs galvą, ant postamento stovi metalinis žmogus ir abejingai stebi bulvarą.

Kažkokios keistos mintys siūbtelėjo į pasiligojusio poeto galvą. „Štai tikros sėkmės pavyzdys… — Riuchinas atsistojo visu ūgiu sunkvežimio kėbule ir iškėlė ranką, nežinia kodėl užsipuolęs niekam nieko bloga nedarantį metalinį žmogų. — Kad ir kokį žingsnį gyvenime jis būtų žengęs, kad ir kas jam būtų nutikę, viskas išėjo jam į naudą, viskas jam nešė šlovę! O ką jis padarė? Negaliu suvokti… Kuo gi ypatingi tie žodžiai: „Vėtra šėlsta…“ Nesuprantu!.. Pasisekė, pasisekė! — staiga tulžingai nutarė Riuchinas ir pajuto, kad sunkvežimis trūktelėjo. — Šovė, šovė į jį tasai baltagvardiet is ir sutrupino blauzdikaulį, ir garantavo nemirtingumą…“ Kolona pajudėjo. Visiškai pasiligojęs ir net susenęs poetas ne vėliau nei po dviejų minučių įžengė į Gribojedovo verandą. Ji jau buvo ištuštėjusi. Kampe baigė gerti kažkokia kompanija, jos vidury skeryčiojosi pažįstamas konferansjė su tiubeteika ir taure šampano rankoje.

Riuchiną, nešiną glėbiu rankšluosčių, labai maloniai sut iko Arčibaldas Arčibaldovičius ir tučtuojau išvadavo nuo prakeiktų skudurų. Jeigu Riuchinas nebūtų taip nukamuotas klinikoje ir sunkvežimyje, jis turbūt su malonumu būtų išklojęs viską, kas dėjosi klinikoje, pagražindamas savo pasakojimą išgalvotomis smulkmenomis. Tačiau šią akimirką jam ne tas rūpėjo, be to, nors Riuchinas ir nebuvo itin pastabus, — dabar, išduskintas sunkvežimio, jis pirmą kartą įsižiūrėjo į pirato veidą ir suprato, kad tasai, nors ir klausinėja apie Benamį ir net šūkčioja „ajajai!“, iš tikrųjų visai abejingas Benamio likimui ir nėmaž jo nesigaili. „Ir teisingai! Šaunuolis!“ — su cinišku pakaruoklišku įtūžiu pagalvojo Riuchinas ir, ūmai liovęsis pasakoti apie šizofreniją, paprašė: