Страница 12 из 97
Regentas nepaprastai mikliai įšoko į važiuojantį autobusą, kuris nėrė Arbato aikštės link, ir paspruko. Paleidęs iš akiračio vieną bėglį, Ivanas sutelkė dėmesį į katiną ir pamatė, kaip tas keistas katinas prisiartino prie stotelėje laukiančio tramvajaus „A“ laiptelių, įžūliai nustūmė šalin spygtelėjusią moteriškę, griebėsi už turėklo ir net pamėgino kyštelėti konduktorei penkias kapeikas pro langelį, atvirą dėl tvankumos.
Katino elgesys taip apstulbino Ivaną, jog jis it įbestas sustojo ties kampu palei bakalėjos parduotuvę, ir čia buvo antrąsyk, bet kur kas smarkiau, apstulbintas konduktorės elgesio.
Toji, vos pastebėjusi lipantį į tramvajų katiną, iš įsiūčio net sudrebėjo ir prapliupo rėkti:
— Katinams draudžiama! Su katinais draudžiama! Škac! Šok žemėn, arba aš pašauksiu miliciją!
Nei konduktorės, nei keleivių neglumino pats svarbiausias dalykas: ne tai, kad katinas kariasi į tramvajų — čia dar būtų buvę pusė bėdos, — o tai, kad jis ruošiasi mokėti!
Katinas pasirodė esąs ne tik pinigingas, bet ir drausmingas padaras. Konduktorės aprėktas, jis iškart pasidavė, nušoko nuo laiptelių, atsitūpė ant žemės ir pasitrynė moneta ūsus. Tačiau vos konduktorė trūktelėjo virvutę ir tramvajus pajudėjo, katinas pasielgė kaip kiekvienas keleivis, išvytas iš tramvajaus, bet būtinai turįs važiuoti. Praleidęs pro šalį visus tris vagonus, katinas liuoktelėjo ant užpakalinio vagono bamperio, įsitvėrė kažkokio išlindusio laukan žarnigalio ir nudardėjo, šitaip sutaupydamas penkias kapeikas. Įsispoksojęs į tą neraliuotą katiną Ivanas vos nepražiopsojo paties svarbiausio iš tų trijų — profesoriaus. Laimė, tasai nespėjo pasprukti. Žmonių minioje ties pat Didžiosios Nikitos arba Gerceno gatvės pradžia jis pastebėjo pilką beretę. Akies mirksniu Ivanas atsidūrė tenai. Tačiau jam nesisekė. Poetas ir žingsnį paspartino, ir ristele pasileido, stumdydamas praeivius, tačiau nė per centimetrą nepriartėjo prie profesoriaus.
Nors Ivanas buvo be galo sutrikęs, jį vis dėlto stebino pasakiškas šių gaudynių greitis.
Nepraėjo nė dvidešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai jie buvo prie Nikitos vartų, o Ivaną Nikolajevičių šviesomis jau akino Arbato aikštė. Dar kelios sekundės, ir štai jau kažkoks tamsus skersgatvis su išsiklaipiusiu šaligatviu, kur Ivanas Nikolajevicius pargriuvo ir susimušė kelį. Vėl apšviesta magistralė — Kropotkino gatvė, paskui skersgatvis, paskui Ostoženkos gatvė ir vėl skersgatvis, nykus, bjaurus ir menkai apšviestas. Štai čia Ivanas Nikolajevicius galutinai pametė tą, kuris jam buvo taip reikalingas. Profesorius dingo.
Ivanas Nikolajevicius sumišo, bet tiktai trumpam, nes ūmai sumetė, kad profesorius, be abejonės, turi būti name Nr. 13 ir ne kur kitur, o tik keturiasdešimt septintame bute.
Įsiveržęs į laiptinę, Ivanas Nikolajevičius užlėkė į antrą aukštą, mikliai surado šį butą ir nekantraudamas paskambino.
Ilgai laukti nereikėjo: duris at idarė kažkokia maždaug penkerių metų mergaičiukė, kuri, ničnieko nepaklaususi, tuoj pat kažkur dingo.
Milžiniškame, baisiai apleistame prieškambaryje, kurį apšvietė pajuodusioje nuo purvo palubėje aukštai spingsinti mažutė anglinė lempelė, ant sienos kabojo dviratis be padangų, stovėjo gremėzdiška geležimi kaustyta skrynia, o viršum kabyklos ant lentynos gulėjo žieminė kepurė, jos ilgos ausys buvo nukarusios žemyn. Už vienų durų skardus vyriškas balsas iš radijo aparato piktai plyšojo kažkokias eiles.
Ivanas Nikolajevičius nė trupučio nepasimetė nepažįstamoje aplinkoje ir žengė tiesiai į koridorių, samprotaudamas šitaip: „Be abejonės, jis pasislėpė vonioje!“ Koridoriuje buvo tamsu. Porą sykių atsimušęs į sienas, Ivanas pastebėjo menką šviesos ruoželį po durų apačia, apgraibomis susirado rankeną ir nesmarkiai ją timptelėjo. Kobiniukas atšoko, ir Ivanas atsidūrė kaip tik vonioje ir pagalvojo, kad jam pasisekė.
Tačiau pasisekė ne taip jau labai! Ivanui į veidą dvelktelėjo drėgna šiluma, ir kolonėlėje rusenančių anglių šviesoje jis išvydo dideles geldas, kabančias ant sienos, ir vonią, visą nusėtą baisių juodų dėmių — tose vietose emalė buvo išdužusi. Ir štai toje vonioje stovėjo nuoga muiluota pilietė su plaušine rankoje. Ji trumparegiškai prisimerkė, pažvelgė į Ivaną ir, matyt, apsipažinusi šitame pragariškame patamsyje, tyliai ir linksmai sulemeno:
— Kiriuška! Liaukitės išdykavęs! Ar iš proto išsikraustėt? Tuoj grįš Fiodoras Ivanyčius.
Nešdinkitės iš čia! — ir mostelėjo plaušine Ivano link.
Buvo visai aišku, kad įvyko klaida ir dėl jos kaltas, žinoma, Ivanas Nikolajevičius.
Tačiau jis nepanoro to pripažinti ir, priekaištingai šūktelėjęs: „Ištvirkėle!..“, bemat kažkodėl atsidūrė virtuvėje. Čia nebuvo nė gyvos dvasios, patamsyje ant viryklės tyliai stovėjo kokia dešimtis užgesintų primusų. Prasiskverbęs pro dulkėtą, metų metus nevalytą langą, vienišas mėnulio spindulys blausiai apšvietė tą kertę, kur apėjusi dulkėmis ir voratinkliais kabojo pamiršta ikona, iš už jos rėmo kyšojo du vestuvinių žvakių galai. Po didžiąja ikona kabojo prisegta daug mažesnė — popierinė.
Niekas nežino, kokia mintis čia toptelėjo Ivanui į galvą, tačiau bėgdamas laukan per užpakalines duris jis pasiglemžė vieną iš tų žvakigalių ir popierinį šventą paveikslėlį.
Sugriebęs tuos daiktus, jis paliko nepažįstamą butą, kažką murmėdamas sau po nosim, gėdydamasis nuotykio vonioje, nejučia spėliodamas, kas per vienas tasai įžūlusis Kiriuška ir ar ne jam tik priklauso šlykšti ausinė kepurė.
Tuščiame nykiame skersgatvyje poetas apsižvalgė, ieškodamas bėglio, bet jo niekur nebuvo. Tada Ivanas tvirtai pareiškė pats sau:
— Na, žinoma, jis prie Maskvos upės! Pirmyn!
Aišku, būtų reikėję paklausti Ivaną Nikolajevičių, kodėl jis mano, kad profesorius būtinai prie Maskvos upės, o ne kurioje nors kitoje vietoje. Bet liūdniausia, kad paklausti nebuvo kam. Aptriušęs skersgatvis buvo tuštutėlis.
Netrukus Ivaną Nikolajevičių galima buvo išvysti ant granitinių Maskvos upės amfiteatro laiptų.
Nusimetęs drabužius, Ivanas patikėjo juos kažkokiam malonios išvaizdos barzdočiui, rūkančiam suktinę šalia numestų ant žemės atvarstytų nudrengtų batų ir suplyšusios baltos palaidinės. Pamosavęs rankomis, kad šiek tiek atvėstų, Ivanas kregždute nėrė į vandenį. Vanduo buvo toks šaltas, kad jam užėmė žadą ir net dingtelėjo mint is, jog, galimas daiktas, nepavyks išnerti į paviršių. Tačiau išnerti pavyko, ir Ivanas Nikolajevičius šnarpšdamas bei pūkšdamas, apskritomis nuo siaubo akimis ėmė plaukioti nafta pradvisusiame juodame vandenyje tarp zigzagais vinguriuojančių atspindžių, kuriuos metė krantinės žibintai.
Kai Ivanas šlapias atšokavo laipteliais ton vieton, kur barzdočiaus priežiūrai buvo palikti jo drabužiai, paaiškėjo, kad pagrobti ne tik jie, bet ir pats barzdočius. Toje vietoje, kur gulėjo drabužių krūva, liko dryžuotos apatinės kelnės, suplyšusi palaidinė, žvakė, šventas paveikslėlis ir dėžutė degtukų. Iš bejėgiško pagrasinęs kumščiu nežinia kam tolumoje, Ivanas apsirengė tuo, kas buvo palikta.
Šią akimirką jį ėmė jaudinti du dalykai: pirma — dingo MASSOLIT’o pažymėjimas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo, o antra — abejonė, ar jam su tokiais apdarais pasiseks neįkliuvus pereit i Maskvą? Vis dėlto vienomis apatinėmis kelnėmis… Tiesą sakant, kas kam darbo, bet vis dėlto reikia saugotis galimų priekabių arba gaišaties.
Ivanas išrovė sagas apatinių kelnių apačioje, kur ties kulkšnimis jos buvo susegamos, tikėdamasis, kad be sagų apatinės kelnės gali būti palaikytos vasarinėmis, pasiėmė paveikslėlį, žvakę ir degtukus ir leidosi tolyn, pats sau taręs:
— Pas Gribojedovą! Nėra abejonės, jis tenai.
Miestas jau pasinėrė į naktinį gyvenimą. Keldami dulkes ir žvangėdami grandinėmis lėkė sunkvežimiai, kurių platformose ant maišų, išvertę pilvus, gulėjo kažkokie vyrai.
Visi langai buvo atviri. Kiekviename iš tų langų po oranžiniu gaubtu degė šviesa, ir pro visus langus, pro visas duris, iš visų tarpuvarčių, nuo stogų, iš pastogių, rūsių ir kiemų kimiai griaudėjo polonezas iš operos „Eugenijus Oneginas“.